Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (6)
Meilė Europai baigėsi
AP/Scanpix

Meilė Europai baigėsi

Tokios šalys kaip Italija ir Ispanija nusisuka nuo pasaulio, o tai kelia pavojų europietiškajam projektui.

Tautos bendruomeniškumo jausmas, įstrigęs dėl užsitęsusio ekonominio nuosmukio, rodo nemažai klinikinės depresijos simptomų: neviltis, fatalizmas, negalėjimas priimti sprendimų, motyvacijos trūkumas bei irzlumas. Tai vienas iš įspūdžių, kuriuos susidariau neseniai keliaudamas po Ispaniją ir Italiją – dvi šalis, kurias puikiai žinau ir kuriose dažnai lankausi. Nors abi šios valstybės žengė mažą žingsnį atsigavimo link, vis dėlto aš susidariau įspūdį, kad šių šalių ekonomika išgyvena nuosmukį, o visuomenė – depresiją. Keliaudamas taip pat pajaučiau labiau nei kada anksčiau tai, kad europiečiai nebėra įsimylėję Europos, tiksliau nebėra įsimylėję Europos Sąjungos (ES) kūrimo idėjos.

Politikų, aktyvistų ir visuomenės veikėjų pasisakymai kupini beviltiškumo ir dirglumo, o žiniasklaidos pranešimai atspindi „žmonių iš gatvės“ nuotaiką. Pesimizmas – tai požiūrio trūkumas, ypač jaučiamas įdomių visuomenei energijos suteikiančių idėjų ir siūlymų stygius. Visa tai puikiai suprantama. Kai šeima patiria didelę traumą, natūralu, kad jos nariai tampa egocentriškesni ir atitolę nuo supančio pasaulio. Tie patys dėsniai galioja ir valstybėms.

Dvejose labiausiai krizės paveiktose Europos valstybėse - Ispanijoje ir Italijoje - pastebėjau, kad žmonės linkę atsigręžti į save bei sutelkti dėmesį į įvykius šalies viduje, o ne tai, kas vyksta už šalies ribų. Pavyzdžiui, mano apsilankymo Ispanijoje metu, tapau incidento Katalonijos parlemente liudininku, kai parlamentaras nusiėmė savo sandalą ir pagrasino Rodrigui Ratui – buvusiam Tarptautinio valiutos fondo (TVF) vadovui, kuris liudijo bylos nagrinėjime dėl didelio finansinės pagalbos sulaukusio Ispanijos banko „Bakia“.

Natūralu, kad šis incidentas pritraukė nemažai žiniasklaidos dėmesio. Beveik visi, su kuo man teko kalbėti Ispanijoje, tai paminėjo. Tačiau ženkliai mažiau žiniasklaidos dėmesio sulaukė naujienos iš Pekino, kur Kinijos Komunistų partijos trečiojo suvažiavimo metu buvo kalbama apie reikšmingas ekonomines reformas. Panašų į šalies vidų orientuotą požiūrį pastebėjau ir Italijoje. Pastaruosius du dešimtmečius bet koks mano apsilankymas šioje šalyje sutapdavo su daug dėmesio sulaukiančiomis naujienomis apie Silvio Berlusconi bei jo santykį su valdžia ir, žinoma, moterimis. Šis kartas nebuvo išimtinis – visų dėmesys buvo sutelktas į įvykius, privedusius prie buvusio Italijos ministro pirmininko S. Berlusconi pašalinimo iš Italijos Senato. Jei sprendimai, priimti per trečiąjį Komunistų partijos suvažiavimą Kinijoje padėtų šiai šaliai išvengti staigaus ekonomikos sulėtėjimo, tai pakenktų pasaulinei ekonomikai ir, tuo pačiu, padidintų Italijos ir Ispanijos bėdas. Todėl galima teigti, kad tai, kas įvyko Pekine, gali turėti kur kas didesnių pasekmių italams ir ispanams, nei teatrališki Katalonijos parlamento nario sandalų mėtymai ar S. Berlusconi žygdarbiai. Nepaisant šių realijų, pastebėjau, kad net ir gerai informuoti elito atstovai šiose valstybėse kreipia mažai dėmesio į tai, kas vyksta Kinijoje ar likusioje pasaulio dalyje.

Iš tiesų „likusi pasaulio dalis“ ispanams ir italams rūpi labai nedaug. Į šią „likusią Europos dalį“ įeina ir kitos Europos šalys. Augantis abejingumas europietiškajam projektui, į kurį buvo dedama daug vilčių, tačiau nepateisinusiam lūkesčių, stebimas jau kurį laiką. Ekonominė krizė regione, neaiški ateitis bei masinis nedarbas pagilino nusivylimą bei nesidomėjimą ES. Tiesa, išlieka parama labiau apčiuopiamoms ES išraiškoms – Laisvajai prekybos zonai bei atviresnėms sienoms, palengvinančioms žmonių judėjimą.

Tačiau mažai paramos sulaukia glaudesnės Europos idėja, taigi kelionės metu man nepavyko sutikti žmonių, kurie manytų, jog gilesnė integracija galėtų paskatinti ekonominį augimą, kuris taip reikalingas krizės ištiktoms valstybėms. Šiuo atžvilgiu italų ir ispanų nuomonės atitinka kitų ES šalių narių gyventojų nuomones. Remiantis „Eurobarometro“ atlikto ES šalių narių tyrimo duomenimis, pusė ES gyventojų žvelgia pesimistiškai į ES kaip institucijos ateitį, o 69 proc. gyventojų nejaučia visiškai jokio pasitikėjimo ES. Du trečdaliai jaučiasi taip, lyg jų balsai neturėtų jokios reikšmės ES sprendimų priėmimui.

Šios reakcijos yra rimtos ir lengvai suprantamos. Daugelis faktorių prisideda prie niūraus nusiteikimo ir ES smerkimo. Penkerius metus trunkanti ekonominė krizė žemyne labai nuostolinga, ES vertinama kaip atsakinga už griežtų taupymo priemonių taikymą, sukėlusį stiprių ir nepalankių socialinių ir politinių reakcijų. Be to, Europos vadovai vertinami kaip atitolę, biurokratiški bei nepatikimi, jau nekalbant apie charizmos trūkumą. Daugelio nuomone, europietiškasis projektas geriausiu atveju – tai nuobodi ir nereikalinga iniciatyva, o blogiausiu – pavojinga, atgrasi bei brangi idėja.

Situacija gali ir turi keistis. Europa turi dar kartą sužavėti milijonus europiečių, kurie daugiau nebetiki projektu sukurti glaudesnį žemyną, turintį tiesioginės naudos gyventojams ir jų šeimoms. Problemų, kenkiančių europietiškajam projektui, yra daug ir jos puikiai žinomos. Tačiau galbūt didžiausias pavojus ES yra tai, kad Europa prarado patrauklumą tarp savo pačios gyventojų. Tik pagalvokite, kaip 2002 m. euro įvedimą sveikinusios partijos Atėnuose ar Berlyne jaučiasi dabar. Europietiškajam projektui reikia lyderių, sugebėsiančių įtikinti rinkėjus, jog galinga ir gyvybinga Europa yra įmanoma. Geriausias priešnuodis prieš regioną apėmusią depresiją galėtų tapti didelė integracijos dozė.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA