Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai
Karlsonas ir Frekenbok. Kadras iš animacinio filmo.

Maisto kainos ir Karlsono ekonomika

Pastarosiomis dienomis jau beveik visų Lietuvos valstybės institucijų atstovai įsijungė į kovos su kainų augimu karą. Karą, kuris rinkėjams (ar bent daliai jų) gali atrodyti patraukliai, tačiau bent kiek susipažinusiems su ekonomika (ir nesusijusiems su jokiomis interesų grupėmis) turėtų arba kelti šypseną, arba atrodyti kaip didelis nesusipratimas.

Politikų skubėjimą į viešąją erdvę galima suprasti – jei žmonėms rūpi tam tikri klausimai, politikai turi reaguoti į juos. Taip veikia demokratija – remiantis pakankamai nuvalkiota W. Churchill‘o citata, „blogiausia iš visų, išskyrus visas kitas valdymo formas, kurios buvo išbandytos“. Tačiau sunkiau suprasti, kai valstybės institucijų vadovės ir vadovai imasi pasakų veikėjų vaidmens – kovoja su savo susikurtais baubais ar tiesiog skelbia Karlsono vertus teiginius apie vaiduoklių apsilankymą.

Galbūt tokias diskusijas matantiems išorės stebėtojams atrodytų, jog dvidešimt metų yra dar pernelyg trumpas laikotarpis, kad Lietuva ir kitos naujos Vidurio ir Rytų Europos šalys, o tiksliau, jų politikai, suprastų esminius rinkos principus (privačią nuosavybę, laisvą konkurenciją ir pan.), o tuo labiau – svarbiausias jų veikimo sąlygas. Tačiau įvairūs ekonominiai rodikliai, pavyzdžiui, privačios nuosavybės dalis sukuriamoje vertėje, reguliuojamų kainų dalis, taip pat naujųjų ES valstybių narių elgsena derantis įvairiais klausimais ES, rodo, jog tokios etiketės kaip postkomunistinės ar naujosios ES valstybės jau veikiausiai praranda prasmę. Galų gale praėjo jau dvidešimt metų nuo sisteminių reformų pradžios. 

Maisto kainos ir Karlsono ekonomika
© Corbis

Tuo labiau, kruopščiai pasidomėjus, įrodymais nepagrįstų siūlymų galima aptikti daugelyje Europos demokratinių valstybių. Juk niekas nedraudžia išrinktiems žmonėms siūlyti tai, ką jie susigalvoja ar ką jiems kas nors pasufleruoja. Nepagrįstų politinių siūlymų apstu įvairiose ES valstybėse. Tuo labiau siūlyti rinkėjams tai, ką daugelis jų norėtų išgirsti – kad rasti kaltieji dėl augančių kainų ir jie yra tie didieji oligopolistai. Nereikia žeminti Lietuvos, jog jos politinė kultūra yra prastesnė ar jos politikai mažiau domisi siūlomų įstatymų poveikiu. Rūpinimasis populiarumu argumentacijos (įrodymų) sąskaita būdingas ne vienai demokratinei sistemai, o ypač toms, kurios mėgina aprėpti daugiau, nei pajėgia, pernelyg mažai rūpinasi poveikio vertinimais, ir kuriose rinkėjai linkę teikti pirmenybę efektingumui, o ne efektyvumui...

Kainų didėjimas iš tiesų yra viena labiausiai visuomenę dominančių temų, ir tai neabejotinai aktualu skurdžiai gyvenantiems žmonėms. Reikėtų tik pagirti tuos politikus, kurie rimtai imtųsi priemonių tam, kad kainos mažėtų. Tačiau ironiška, jog veikiausiai tie, kas viešai demonstruoja rūpestį maisto produktų kainų didėjimu, rimtai net neketina spręsti šios problemos. Turbūt tikimasi, kad viešai pagrūmojus, prekybininkai išsigąs ir sumažins kainas. Na, jei neišsigąs, gali būti, kad kainų reguliavimo įstatymas iš tiesų bus priimtas. Bet kokiu atveju, tikimasi, kad žmonės pamatys tokį rūpestį ir jį įvertins. Gal net galvojama „strategiškai“ – tokiu atveju suradus kaltuosius, žmonės neprotestuos dėl nedarbo ar sumažėjusių atlyginimų. Bet kokiu atveju, žaidžiamas nepralaimimas žaidimas.

Pralaimėtojais vis tiek taps vartotojai

Tačiau pralaimėtojai veikiausiai bus ir jais bus tie patys vartotojai, kuriais taip „rūpinamasi“. Net jei ir bus įvestas kainų ribojimas, veikiausiai paaiškės, kad tai ne tik neturi įtakos didžiuosiuose prekybos tinkluose parduodamų produktų kainoms (arba turi tik trumpalaikį poveikį), bet veikia kitas tiekimo grandyje dalyvaujančias įmones ar mažas specializuotas maisto parduotuvėles. Tada reikės ieškoti, kaip gebėti nuo bankroto jas ar ūkininkus, kaip riboti ne maisto produktų (pavyzdžiui, drabužių) kainų didėjimą, jei šitaip prekybos tinklai mėgins kompensuoti reguliavimo poveikį ir panašiai.

Maisto kainos ir Karlsono ekonomika
© "Sekundė"

O didžiausias įrodymas, jog rimtai net neketinama spręsti kainų augimo problemos yra net ne tai, jog nesivarginama paaiškinti visuomenei, kuo mažmeninės prekybos sektorius yra ypatingas, jog jame kažkodėl prekybininkams lengviau susitarti, nei kituose sektoriuose, kuriuose irgi dominuoja keletas stambių žaidėjų, bet juose kainos jau ne vienerius metus tik mažėja. (Beje, ar prieš kokį dešimtmetį į Lietuvos mažmeninės prekybos rinką neketino įeiti stambus užsienio žaidėjas, tačiau kažkodėl persigalvojo? Ar kas nors analizavo priežastis, kodėl?) Didžiausias įrodymas, kad politikai užsiima tik viešaisiais ryšiais yra tai, jog visiškai nekalbama apie įėjimo į mažmeninės prekybos rinką ribojimų mažinimą. Nes tik tai gali padaryti ilgalaikį spaudimą kainoms mažėti. Bet kai pradedame kalbėti apie teritorijų planavimą, leidimus verslui pradėti ir panašius dalykus, daugelį apima žiovulys, o rinkėjams tokius techninius dalykus paaiškinti daug sunkiau, nei kovą su oligopolistais...

Noras, kad būtų šeši tortai ir viena žvakė yra gražus. Bet atrodo, jog šiuo atveju geradariai atskris, pakovos su vaiduokliais, ir išskris, o vartotojams gyvenimas nuo to nepagerės.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA