Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai
Ramūnas Vilpišauskas

Lietuvos energetika: link nepriklausomybės ES sudėtyje

Lietuvos Energetikos ministerija visuomenės svarstymui pristatė naujosios Nacionalinės energetikos strategijos (NES) projektą. Strategija siekiama nustatyti pagrindinius Lietuvos energetikos sektoriaus tikslus ir jų įgyvendinimo kryptis iki 2020, 2030 ir 2050 metų. Kaip teigiama strategijoje, šie periodai suderinti su ES politikos planavimo ciklais. Svarbiausiu tikslu įvardinama Lietuvos energetinė nepriklausomybė, o kartu su ja numatomi ir dar du ilgalaikiai tikslai – konkurencingumo bei darnios plėtros. Taip pat įvardinamos iniciatyvos (numatant konkrečius projektus ar siektinus rezultatus) elektros, šilumos, dujų, naftos, atsinaujinančių išteklių, energetinio efektyvumo didinimo bei šiltnamio dujų taršos mažinimo srityse, Lietuvos politikos Europos Sąjungoje iniciatyvos.

 Pateikiami galimi reikiamų investicijų dydžiai (29-41 mlrd. Lt) bei tikėtinas jų efektas. Beje, prognozuojama, kad 2050 m. visa vartojama elektra bus gaminama tik iš atominės energijos bei atsinaujinančių išteklių.

Vos paviešinus NES, ją ėmė komentuoti įvairios interesų grupės, ypač nepatenkintos tuo, jog strategija nesuteikia pakankamai svarbos jų atstovaujamiems energetikos ištekliams. Neabejotina, jog tokio pobūdžio diskusijos, įtraukiant ir Seimo narius, ypač kai Vyriausybė NES pateiks Seimui, tęsis ir būtent paramos atskiroms energetikos rūšims bei jų veiklos reguliavimo (ypatingai gamtinių dujų sektoriaus) klausimai dominuos. Tačiau šis komentaras yra ne apie tai, kuri energetikos rūšis yra perspektyvesnė. Geriausia būtų jei tai nuspręstų konkurencija ir vartotojų pasirinkimas, kurių iki šiol Lietuvoje iš esmės nėra, nepaisant daugkartinių deklaracijų apie jų svarbą. Šiuo komentaru siekiama aptarti tai, kas svarbu vertinant Lietuvos energetikos politiką iš politinės ekonomijos ir politikos analizės perspektyvos.

Lietuvos energetika: link nepriklausomybės ES sudėtyje
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Bene svarbiausias dalykas vertinant naująją strategiją yra susijęs su tuo, apie ką šioje strategijoje nekalbama. Konkrečiau – kaip paaiškinti tai, jog daugelis projektų ir iniciatyvų, pristatomų strategijoje, buvo aptariami ir ankstesnėse strategijose, tačiau taip ir liko neįgyvendinti. Pavyzdžiui, dar 1999 m. priimtoje strategijoje ketinama numatyti „kokie nauji elektros energijos, taip pat galimi branduolinės energijos gamybos pajėgumai, pakeičiantys Ignalinos AE RBMK reaktorių blokus, bus pastatyti iki 2009 metų Lietuvoje“. Toje pačioje strategijoje taip pat numatyta „pastatyti galingą jungtį su Lenkija integracijai į Vakarų Europos valstybių elektros energetikos sistemą ir tuo užtikrinti Lietuvos elektros energetikos sistemos darbo patikimumą, nuosekliai mažinant priklausomumą nuo Rusijos elektros energetikos sistemos (EES)“, taip pat „stiprinti bendradarbiavimą ir kooperaciją su Baltijos ir Šiaurės Europos šalimis, kurti bendrą elektros energijos rinką“. Gamtinių dujų srityje planuota, kad „kartu su kitomis Baltijos valstybėmis bus parengtas ir įgyvendintas susijungimo su Lenkijos ir Suomijos dujotiekių sistemomis projektas“. Galiausiai, dar tada numatyta daug kitų gražių tikslų - mažinti vyriausybės įtaką bendrovėms, tęsti energetikos ūkio restruktūrizavimą, siekti energetikos kainų skaidrumo, modernizuoti šilumos tiekimo sistemas, didinti energetinį efektyvumą.

Vėliau nacionalinė energetikos strategija buvo atnaujinta 2002 m., atsižvelgiant į Lietuvos derybas su ES, ir po dar penkerių metų 2007 m. Nors kiekviena strategija turėjo specifinių bruožų, tačiau kiekvieną kartą jose buvo pakartojami panašūs tikslai ir prioritetai. Pavyzdžiui, 2002 m. strategijoje numatoma „per artimiausius dešimt metų integruoti Lietuvos energetikos sistemas į ES energetikos sistemas“. Tada vėl pakartota, jog „būtina kuo skubiau pastatyti galingą jungtį su Lenkijos elektros energetikos sistema”, “kartu su kitomis Baltijos valstybėmis išnagrinėti susijungimo su Lenkijos ir Suomijos dujotiekių sistemomis galimybes”, “liberalizuoti elektros ir dujų sektorius atveriant rinką pagal ES direktyvų reikalavimus”, “kartu su Latvija ir Estija integruoti Baltijos šalių rinką į Skandinavijos šalių elektros energijos rinką”, tęsti gyvenamųjų namų ir visuomeninių pastatų renovaciją ir pan.

Žinoma, tęstinumas ir sutarimas dėl bendrųjų šalies energetikos prioritetų yra svarbus ir sveikintinas. Tačiau kaip pateikti pavyzdžiai iliustruoja, didžiausia energetikos politikos problema Lietuvoje yra ne strategijų turinys (nors dėl prioritetų gausos bei jų hierarchijos galima būtų diskutuoti), bet nesugebėjimas įgyvendinti jose deklaruojamų prioritetinių projektų. Nors 2007 m. strategijoje jau pripažįstama, kad „ne visus artimiausios ateities tikslus, numatytus 2002 m. patvirtintoje Nacionalinėje energetikos strategijoje, pavyko įgyvendinti: Lietuvos elektros tinklai nesujungti su Lenkijos tinklais, per mažai padaryta didinant gamtinių dujų tiekimo patikimumą, per lėtai vyko šilumos ūkio modernizavimas...“, tačiau praėjo dar trys metai, o situacija iš esmės nėra pasikeitusi. Alternatyvių tiekimo šaltinių ir konkurencijos nepadaugėjo, o uždarius Ignalinos AE energetinio saugumo situacija netgi pablogėjo. Paradoksalu, jog praėjus penkeriems metams nuo narystės ES, Lietuvos energetinės priklausomybės nuo ne ES šalių laipsnis tik išaugo. Tiesa, prasidėję konkretūs jungčių tarp Lietuvos ir Švedijos bei Lietuvos ir Lenkijos vykdymo darbai, pradedanti veikti Baltijos šalių elektros birža, derybos su potencialiais investuotojais į naująją atominę elektrinę teikia vilties, kad galbūt po dar kelių metų reali, o ne popierinė konkurencija, tiekimo šaltinių įvairovė ir pasirinkimas vartotojams bus.

Esminis klausimas – ar iš tiesų taip ir bus. Kodėl Lietuvos piliečiai ir investuotojai turėtų patikėti, jog šį kartą bus kitaip ir ši strategija bei joje numatyti projektai iš tiesų bus įgyvendinti? Norint suvokti šio klausimo svarbą, reikia pasiaiškinti galimas nesėkmingo energetikos projektų įgyvendinimo priežastis. Jų gali būti bent kelios.

Pirmiausia, politiniai ciklai, kitaip sakant, rinkimų įtaka, dėl kurios ankstesnių vyriausybių pradėti darbai gali būti stabdomi, nes naujai vyriausybei jie atrodo netinkami iškeltų prioritetų įgyvendinimui. Energetikos projektams būdinga tai, jog jie yra ilgalaikiai, todėl gali kentėti nuo to, kas literatūroje vadinama „įsipareigojimo trūkumu“ bei nenuoseklumu, siejamais su politiniais ciklais. Lietuvoje taip pat galima rasti nemažai atvejų, kai pasikeitus vyriausybėms, ypač po Seimo rinkimų, būdavo peržiūrimi pasirinkti energetikos politikos tikslų įgyvendinimo būdai. Tai ypač akivaizdu stebint elektros energijos sektoriaus pertvarkas per paskutinį dešimtmetį. Atrodo, jog panaši situacija dabar formuojasi ir gamtinių dujų sektoriaus reguliavimo klausimais, diskutuojant dėl ES taisykles atitinkančio reguliavimo modelio.

Lietuvos energetika: link nepriklausomybės ES sudėtyje
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Politinių ciklų „problemos“ visiškai išspręsti neįmanoma, nes kiekviena demokratiškai išrinkta Seimo dauguma ir jos sudaryta vyriausybė gali vykdyti politiką, su kuria ėjo į rinkimus. Tačiau šio reiškinio įtaką ilgalaikiams projektams galima sušvelninti, jei valdantieji stengtųsi kuo išsamiau viešai argumentuoti pasirenkamus energetikos problemų sprendimus, parodyti jų naudą visuomenei. Kad viešose diskusijose būtų ne tik sutarta dėl bendrųjų energetikos prioritetų, bet ir dėl jų įgyvendinimo priemonių. Pavyzdžiui, dėl to, koks elektros ir gamtinių dujų sektorių reguliavimo modelis (ES teisė numato bent keletą alternatyvų) yra palankiausias konkurencijai ir racionaliam išteklių naudojimui. Politinę valią demonstruoti svarbu, tačiau ne kartą Lietuvoje valingumas energetikoje buvo demonstruojamas tokiu būdu, kad po to atsisukdavo prieš tuos tikslus, vardan kurių tai būdavo daroma. Be to, politinių ciklų įtaką gali sušvelninti ir ES įsitraukimas, ne tik finansuojant, bet ir prižiūrint bendrų su kitomis regiono šalimis infrastruktūros projektų įgyvendinimą. Geriausias tokio ES dalyvavimo pavyzdys yra Baltijos energijos rinkos jungčių planas. Vertėtų pagalvoti ir apie ES įtraukimą į kitų infrastruktūros projektų įgyvendinimą.

ES dalyvavimas iš dalies gali spręsti ne tik politinio įsipareigojimo, bet administracinių gebėjimo problemą. Administracinių gebėjimų, ypač didelių projektų koordinavimo, trūkumus galima būtų įvardinti kaip kitą galimą nesėkmių energetikoje priežastį. Šiuo atžvilgiu reikėtų įvertinti energetikos politikos įgyvendinimo institucijas, atskirų sektorių institucijų ir konkrečių projektų valdymą. Privačiam sektoriuje išbandytų ir pasiteisinusių valdymo priemonių naudojimas galėtų būti viena iš gebėjimų didinimo krypčių. Glaudžiai su tuo susijęs ir šiuo metu vyriausybėje svarstomas efektyvesnio valstybės turto valdymas. Tačiau akivaizdu, kad geriausi projektų vadybininkai neturės galimybių sėkmingai dirbti tada, kai projektų įgyvendinimo klausimai bus politizuojami, politikams ar partijoms siekiant daryti tiesioginę įtaką priimamiems sprendimams.

Tai susiję su trečiąja ir galbūt svarbiausia Lietuvos energetikos politikos problema – interesų grupių įtaka. Tiesa, reikia pastebėti, jog interesų grupės veikia visose demokratinėse sistemose ir būtų keista, jei Lietuva būtų išimtis. Jos ne tik gina savo interesus, bet tuo pačiu signalizuoja apie galimas sprendimų pasekmes, suteikia vertingos informacijos politikams ir įgyvendinančioms institucijoms. Svarbiausia, kad sprendimų priėmėjai sugebėtų kritiškai įvertinti jų teikiamus argumentus ir išgryninti tai, kas atitinka viešuosius interesus.

Tačiau Lietuvoje kaip ir kitose regiono šalyse daugiau klausimų kyla dėl kitokio interesų grupių – tiek vietinių, tiek iš kitų šalių – veikimo. Šis veikimas ir įtakos darymas yra mažiau pastebimas, jo įtakos priemonės arba balansuoja ties teisėtumo riba, arba yra neteisėtos ir korupcinės. Tam gali būti naudojamos ir informacinės kampanijos bei propaganda, kuria siekiama atgrasinti potencialius investuotojus į Lietuvai svarbius energetikos projektus, ir trikdant Lietuvos bendradarbiavimą su kitomis projektams svarbiomis regiono šalimis, ir kitaip siekiant sutrikdyti tuos projektus, kurie gali būti nenaudingi įsitvirtinusiems energijos išteklių tiekėjams ar jų savininkams. Turbūt būtų galima rasti nemažai sąsajų tarp energetikos interesų grupių ir partijų finansavimo. Visa tai yra sunkiai įrodomi dalykai ir neretai tokie argumentai irgi tampa manipuliacijų priemone. Tačiau jų rezultatas paprastai yra gana aiškus – iššvaistyti ištekliai (laikas, pinigai) ir smukęs žmonių pasitikėjimas valstybe.

Pagrindinis būdas sumažinti tokių interesų įtaką šalies energetikai ir politikai yra pasiekti proveržį, sudarant sąlygas konkurencijai ir tiekimo šaltinių įvairovei. Tada sumažės paskatų ir galimybių mėginti ir toliau užkonservuoti esamą padėtį. Kaip tik todėl naujojoje energetikos strategijoje reikėtų su tuo susijusiems projektams (pirmiausia jungtims su kitomis ES šalimis) bei reguliacinių įėjimo į rinką barjerų šalinimui skirti išskirtinį dėmesį. Kol kas strategijoje išlieka didelio prioritetų skaičiaus problema. Galima būtų diskutuoti ir apie kai kuriuos naujosios strategijos turinio klausimus – pavyzdžiui, apie ekonominę nepriklausomybės prasmę, atsinaujinančių išteklių skatinimo kainą ir pan. Tačiau svarbiausia yra ne atnaujinti strategiją, atsižvelgiant į besikeičiančią aplinką Lietuvoje ir pasaulyje, bet galų gale pasiekti proveržį praktiškai įgyvendinant projektus, būtinus asimetrinei priklausomybei nuo vieno tiekimo šaltinio panaikinti bei sudaryti sąlygas konkurencijai ir realiam vartotojų pasirinkimui.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA