Šioje ataskaitoje nurodoma, kad šiuo metu įsiskolinimų Centrinėje Europoje dinamika palankesnė nei Vakarų Europos valstybėse, be to Centrinės Europos regionas pagerinti savo konkurencingumą siekiančius Vakarų Europos verslininkus vilioja pigia aukštą kvalifikaciją turinčia darbo jėga. Tačiau problemos kyla dėl to, kad prasidėjus finansinei krizei Centrinės ir Rytų Europos regionų suartėjimas reikšmingai sulėtėjo.

M. Adomanisas pateikia grafiką, demonstruojantį naujųjų Europos Sąjungos (ES) šalių narių (Bulgarijos, Čekijos, Estijos, Kroatijos, Vengrijos, Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Rumunijos ir Slovakijos) pajamų vidurkio ir didžiųjų ES valstybių narių (Austrijos, Vokietijos, Prancūzijos, Nyderlandų, Jungtinės Karalystės (JK), Šveicarijos ir Danijos) pajamų vidurkio santykį. Portugalija, Italija, Graikija ir Ispanija sąmoningai nebuvo įtrauktos į šį palyginimą, nes prie šių valstybių Centrinės Europos šalys būtų priartėjusios net ir visiškos stagnacijos atveju – juk palyginus su skęstančiuoju bet kas atrodytų geras plaukikas.

M. Adomaniso įsitikinimu, būtų naudingiau lyginti Centrinės Europos valstybes su išsivysčiusiomis šalimis, kurių ekonomika dėl krizės nepatyrė visiškos griūties (nors didžioji jų dalis šiuo metu taip pat išgyvena ne pačius geriausius laikus).

Naujosios ES valstybės narės ryžtingai vijosi Vakarų Europos valstybes tol, kol sprogo kreditų burbulas, po to šis suartėjimas pastebimai sulėtėjo. Galima būtų teigti, kad jei šis suartėjimas toliau vyktų 2008–2013 m. tempu, šioms valstybėms prireiktų daugiau nei 100 metų, kad pasiektų didžiųjų ES valstybių narių pajamų vidurkį. Žinoma, mažai tikėtina, jog visa tai vyks tokiu nuspėjamu būdu, tačiau kadangi ryžtingas ir stabilus priartėjamas prie Vakarų Europos valstybių sutapo su kreditų burbulo augimu, labiausiai tikėtina, jog ateityje šis regionas artės prie Vakarų Europos valstybių lėčiau nei tai vyko anksčiau.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad vykdant taupymo politiką, palyginti dinamiškos bei mažesnės skolų naštos slegiamos Centrinės Europos valstybės turėtų rodyti ženkliai geresnius rezultatus nei Vakarų Europos valstybės. Tačiau iš tiesų situacija klostosi atvirkščiai: didėjant pinigų vertei bei griežtinant biudžetų ribojimą, situacija išsivysčiusiose šalyse yra geresnė nei postsovietinėse valstybėse. Dėl šios priežasties galima teigti, jog jei Europos laukia pinigų vertės didėjimas bei griežčiau ribojami valstybiniai biudžetai, Centrinės Europos turbūt laukia sunkūs laikai.