Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai
Leonidas Donskis

L.Donskis: kodėl rusų disidentai taip nemėgsta ES?

Pastaruoju metu mūsų spaudoje pagausėjo nuorodų į buvusių didžiųjų sovietinių disidentų mintis apie nūdienos Vakarų pasaulį, o dar dažniau – apie Europos Sąjungą ir Europos politikos bei sąmonės būklę. Sykiu pagausėjo ir išverstų bei mūsų spaudoje publikuotų darbų šia tema. Kaip ir kiekvienas mūsų kritinės minties lauką bei akiratį plečiantis dalykas, jis yra sveikintinas ir įdomus. Bet sykiu ganėtinai dvilypis.

Reikalas tas, kad susidomėjimas rusų disidentų ir žmogaus teisių gynėjų mintimis apie ES anaiptol nėra vienareikšmis Lietuvoje. Nesunku suprasti, kodėl neretai mūsų euroskeptikai ir radikalūs nacionalistai taip mielai remiasi buvusių didžiųjų sovietinių disidentų pasisakymais – iš jų minčių mat patogiai išrankiojami tie fragmentai, kurie sustiprina išankstinę poziciją arba gali būti saugiai perkelti į visiškai kitokios, nors išoriškai ir panašiai skambančios minties kontekstą.

Ne kartą jau mūsų politikai ir komentatoriai citavo aštrų ir polemišką legendinio disidento Vladimiro Bukovskio, šiaip jau verto didžiulės pagarbos, straipsnį, kuriame jis teigia, jog politinis korektiškumas yra blogesnis už leninizmą, o Europos Sąjungą išveda vos ne iš buvusios Sovietų Sąjungos, ypač jos paskutiniosios fazės.

Taip, tai tas pats bebaimis ir nuolat juokaujantis disidentas Vladimiras Bukovskis, Andrejaus Sacharovo ir Jelenos Boner bendražygis, kurio neįbaugino nei sovietiniai psichiatrai, uždarę jį (kaip ir ukrainiečių disidentą generolą majorą Piotrą Grigorenko ir daugelį kitų) į psichiatrinę ligoninę ir traktavę kaip pamišėlį. Ten Bukovskis kartu su įkalintu psichiatru Semionu Gluzmanu parašė savo garsųjį Psichiatrijos vadovėlį kitamaniams gydyti (Пособие по психиатрии для инакомыслящих).

Bukovskis gynė sovietinės sistemos persekiotus ir įkalintus rašytojus Andrejų Siniavskį ir Julijų Danielį. Jis gynė Aleksandrą Ginzburgą (Aleksandro Štromo ir Tomo Venclovos bičiulį) ir daugelį kitų disidentų. Tai šį nepalaužiamos valios kitamanį sovietai, spaudžiami Vakarų ir visų pirma JAV, iškeitė į tuo metu įkalintą Čilės kompartijos vadą Luisą Corvaláną. Taip Bukovskis 1976 m. gruodžio 18 d. atsidūrė Šveicarijoje ir vėliau pateko į Angliją.

Nenuostabu, kad po šio įvykio iškart gimė tikras sovietinės disidentinės poezijos perliukas – rusiškas dvieilis apie troškimą atsikratyti ano meto sovietinės kompartijos vadu Leonidu Iljičiumi Brežnevu:

(Обменяли хулигана на Луиса Корвалана.
Где найти такую блядь, чтоб на Лёню обменять?)

Iškeitėme chuliganą į Luisą Korvalaną.
Kur surasti kekšę Monią, kad iškeistų ją į Lionią? - (vertimas L.D.)

Bet ar visais klausimais teisus Bukovskis savo straipsnyje „Politinis korektiškumas – blogiau už leninizmą?“, Lietuvoje publikuotame žurnale Naujasis Židinys-Aidai, o po to perspausdintame internete? Ir taip, ir ne. Jis turi teisę taip kalbėti, nes jis susidūrė su tikru totalitarizmu visoje jo puikybėje ir grožyje. Todėl susidūrimas su minkštojo, arba švelniojo, nūdienos Vakarų totalitarizmo (kaip ji vadina įžvalgi ir talentinga rusų žurnalistė Julija Latynina) formomis jam kelia lengvai suprantamą alergiją ir déjà vu pojūtį.

Šios minkštojo totalitarizmo formos Vakaruose – sėkmingo ir jei ne de jure, tai de facto įteisinto smurto prieš demokratinę santvarką bei tikros barbarybės toleravimas, nebaudžiamas teroro ir smurtinės politikos propagavimas, jį vadinant kova už savo tapatybę ir socialinį teisingumą, o taip pat ir atviros cenzūros formos, kurias Bukovskis aprašė šiame rezonansiniame savo straipsnyje. Juk garsi JAV leidykla atsisakė publikuoti unikalią Bukovskio knygą (išverstą į daugelį kitų kalbų ir keliose Vakarų šalyse jau išleistą), paremtą slaptų Kremliaus dokumentų analize, jei jis neperrašys jos iš kairiojo liberalizmo pozicijų. Nesunku įsivaizduoti Bukovskio reakciją ir kur jis savo mintyse pasiuntė garbųjį redaktorių.

Cenzūra Vakaruose

Tai gėdinga. Nes tai pati tikriausia cenzūra. Galima iki užkimimo ginčytis, ar visiškai teisūs Bukovskis ir Latynina, Vakarų kairuolius (dalis kurių neabejotinai yra intelektualiniu ir moraliniu požiūriais neadekvatūs, pakvaišę stalinistai ir smurtinės politikos bei kultinių ideologijų garbintojai) laikydami minkštojo totalitarizmo forma, kuriai, kaip ir kitiems minkštojo totalitarizmo variantams, Vakarai esą jau pralaimėjo. Bet neverta ginčytis tada, kada jie prabyla apie naująsias cenzūros formas JAV ir Vakarų Europoje. Šiuo klausimu jie visiškai teisūs. Lygiai kaip teisus Bukovskis – mokslininkas biologas, pats dirbęs JAV ir Anglijos universitetuose – dėl Vakarų universitetuose suvešėjusio konformizmo.

Vladimiras Bukovskis
Vladimiras Bukovskis
© Scanpix

Bet iš esmės Bukovskio ir Latyninos pozicija nėra nepriekaištinga ir absoliučiai teisinga – jokiu ideologiniu socializmu Vakaruose seniai jau net nebekvepia, kur kas didesnį pavojų ir tiems Vakarams, ir mums kelia viso žmogaus pasaulio pavertimas totaline rinka ir visuotinio vartojimo lauku, po kurio seka viso labo tik simuliacinės nuolaidos kairei ir dalinis jos retorikos įteisinimas – iš čia ir politinio korektiškumo fenomenas.

Geriausias šito įrodymas yra politinio korektiškumo termino istorija. Jis yra perimtas iš didžiojo kinų tautos ir Kinijos Liaudies Respublikos Komunistų Partijos vado Mao citatų ir minčių knygos, kuri Kalifornijos universiteto Berkeley’je profesorių ir studentų nuo 1968 m. buvo be galo populiari ir vadinama „mažąja raudona knygele“. Ten didysis vadas Mao ir pavartojo šį terminą, nutardamas, kas liaudies ir partijos požiūriu yra politiškai teisinga, o kas – ne. (Beje, analogišką partinę idiomą vartojo ir sovietiniai funkcionieriai – „eto politicheski pravil’no“.)

Šitą naująją, protu nebesuvokiamą tolimos dešinės ir tolimos kairės Vakarų samplaiką, pačią tikriausią politinę šizofreniją – jų veikimą ne kaip paraleliniai, vienas nuo kito beveik nepriklausomi pasauliai, kaip buvo anksčiau, o visišką susiliejimą – Bukovskis ir mėgina nusakyti. Tik, deja, jis daro šitą netiksliai ir perdėtai apibendrindamas. Yra daug tiesos jo žodžiuose, bet esama ir didžiai abejotinų teiginių.

Savo garsiojoje esė „Vidurio Europos tragedija“ Milanas Kundera rašė apie Vakarų Europos dešinės ir kairės manichėjizmą, kuris jam atrodė kolosaliai kvailas ir neįveikiamas. Vienu požiūriu jis buvo teisus – to manichėjizmo tikrai būta ir tikrai jis atrodė groteskiškai po 1968 metų, kada studentai Paryžiuje nešė transparantus su vardais ir veidais, vardan kurių buvo nužudyta taikinga Prahos revoliucija ir sunaikintas pusės Europos gyvenimas.

Kitu požiūriu jo būta neteisaus – jis juk negalėjo numatyti, kad pats yra paralelinių Vakarų pasaulių suartėjimo ir susiliejimo išvakarėse. 1968-ieji dar buvo paskutinė riba, kada buvo galima atskirti dešinę ir kairę Europoje ir JAV. Paslaptis, kurią visi žino šiandien, bet niekas nedrįsta arba nenori kalbėti, yra ta, kad šiandien jos niekuo nebesiskiria. Tai du romėnų ribos dievo Jano veidai. Arba Hegelio ir Marxo, aiman, būta pranašiškai teisių – tai pats tikriausias priešybių vienybės dėsnis. Pagaliau pasiekta tikroji dialektikos era. Beje, verta prisiminti, kad Czesławas Miłoszas savo Pavergtame prote Hegelio-Marxo dialektikos sovietinę versiją ir George’o Orwello 1984-uosiuose aprašytąją Naujakalbę sąmojingai nusakė kaip logiškai giminingus reiškinius.

Bet Orwellas būtų pasakęs kiek kitaip – tai dvejamintė, arba dviejų vienas kitą paneigiančių dalykų buvimas mūsų galvose vienu ir tuo pačiu metu. Tai ne cinizmas, o nuoširdus tikėjimas, kad du vienas kitą paneigiantys dalykai tikrai egzistuoja. Viską lemia, kas, kur ir kada klausia. Mes už kapitalizmą ir rinką, kai laimime jo finansines galimybes, bet mes mūru stojame prieš jį, kai mums reikia socialinio solidarumo ir bent minimalaus populiarumo visuomenėje.

Tai situacinė tiesa, arba mobilioji tiesa, kaip ją nusakė Erichas Frommas, komentuodamas JAV rašytojo Alano Harringtono romane Life in the Crystal Palace aprašytą fenomeną – laisvai konvertuojamą ir nuolat keičiamą tikėjimą tuo, kas paverčia mus bent akimirką saugesniais. Ypač ieškantis darbo. Reklamuoji firmos produktą arba aukštosios mokyklos programą ir nuoširdžiai tiki, kad ji yra pati geriausia pasaulyje. Bet vos tave išmeta iš darbo arba pats pereini į konkuruojančią firmą, su tokiu pačiu užsidegimu ir akyse švytinčiu tikėjimu pradedi skleisti tiesą pasauliui apie jos prekę.

Dešinės ir kairės persipynimas

Iš tikrųjų tai yra kapitalizmo struktūros ir socializmo energijos samplaika – dešinės ir kairės persipynimas it Bacho fugoje. Kairieji milijonieriai – kaip, pavyzdžiui, George’as Sorosas arba Holivudo aktoriai – yra puiki šito fenomeno (įžvalgiai analizuoto Slavojaus Žižeko) iliustracija. Tu krauniesi milijonus iš struktūros, per kurią bankrutuoja ištisos valstybės ir kuri, kaip mums primena Zygmuntas Baumanas, du su puse milijardo žmonių mūsų planetoje priverčia gyventi už du JAV dolerius į dieną, bet po to skubiai pasmerki ją ir pereini į ją paneigiančią retoriką bei labdaringą praktiką, kai tik nusprendi pasirūpinti tais, kurie per tavo paties verslą ar spekuliacinę veiklą biržose palaikomą ir stiprinamą struktūrą gyvena už tuos du JAV dolerius į dieną.

Aš anaiptol neišjuokiu Lietuvoje tik dėl savo kilmės Respublikoje jau sukarikatūrinto Soroso (kuris kartu su Atviros Lietuvos fondu, beje, mūsų šalies švietimui ir kultūrai padarė daug daugiau už mūsų Švietimo ir mokslo ministeriją bei Kultūros ministerija, jas kartu sudėjus), o tik kalbu apie realybę, kurią mėgina atverti Bukovskis, bet kuri dėl jo praeities specifikos ir politinio jautrumo krenta į ne visai tinkamą kontekstą.

Užuot atvėręs tikrąjį Vakarų politikos skilimą į dvi paralelines realybes ir iš jos plaukiančias sąžinės bei minties laisvės išdavystes, Bukovskis, deja, atiduoda lengvus ir pigius kozirius į Rytų Europos nacionalistų ir kraštutinių dešiniųjų (arba kairiųjų – tai politinio modalumo ir situacinio perkėlimo reikalas) rankas – o jie, deja, daugiau karingai rėkauja, nei mąsto.

Juk mūsų politinės ir ideologinės davatkos net dorai nesupranta, ką reiškia tas politinis korektiškumas, kuriuo jos dažniausiai apkaltina nuosaikiai laikysenai ir mandagiam, civilizuotam žodynui ištikimus oponentus. Viskas pas mus yra politinis korektiškumas, kas nekvepia nepagarba žmogui, skandalizuotu tikrovės suvokimu, juodai balta socialine optika ir rėksmingu kalbėjimu apie pasaulį, kuriame knibždėte knibžda priešai.

Ar teisi yra Julija Latynina teigdama, kad Vakarų ir ES žmogaus teisių gynėjai negina tų, kurie gyvena metodiško ir nuolatinio smurto zonoje, kad jie nekovoja prieš nusikaltėliškus režimus, pavyzdžiui, prieš tą patį Talibaną, kurio fanatikai stadionuose automatais šaudė klūpančias moteris į galvą? Anot jos, jie visų pirma domisi savo pačių valstybių kalėjimų būkle ir demokratinės politikos spragomis.

L.Donskis: kodėl rusų disidentai taip nemėgsta ES?
© A.Didžgalvio nuotr.

Ir taip, ir ne. Visi profesionalūs žmogaus teisių gynėjai, besidomintys karo nusikaltimais arba kalėjimų būkle demokratinėse valstybėse, tiesiog privalo šitą daryti. Žmogaus teisės privalo būti ginamos visur. Apgailėtina, jei nevyriausybinės organizacijos ar juolab žmogaus teisėmis besidomintys žurnalistai bijo arba nenori domėtis tokiu atveju, kada sadistai ir fanatikai nupjauna galvą jų kolegai JAV žurnalistui Danieliui Pearlui vien todėl, kad jis žydas. Liūdna, kai tokiu makabrišku įvykiu domimasi mažiau, nei Guantanamo kalėjimu (kuriame, beje, teroristas Khalidas Sheikhas Mohammedas 2007 m. prisipažino pats nupjovęs galvą Pearlui). Bet iš to niekaip neseka, kad reikia nesidomėti ir šiuo kalėjimu bei jame vykstančiais žmogaus teisių pažeidimais.
Apskritai ideologinis selektyvumas žmogaus teisių sferoje, vienus laikant daugiau atjautos ir simpatijos vertais žmonėmis, o kitus mažiau, iškreipia žmogaus teisių gynimo reikalą ne mažiau, nei ES politikų manipuliavimas Andrejaus Sacharovo vardu – puikiai žinant, kad tie patys politikai šiandien nedrįstų pakartoti to, ką kalbėjo Andrejus Sacharovas. Apie tai įtikinančiai rašė jo žmona ir bendražygė Jelena Boner.

Nesunku įspėti šią mįslę – sovietiniai ir rusų disidentai rizikavo savo gyvybėmis už galimybę sakyti tiesą. Juos bet kada galėjo ir dabar dar gali nužudyti. Šitas pavojus gerokai mažesnis, o gal jis ir neegzistuoja ES ir JAV, kur moralizuojama per saugų atstumą ir neretai renkamasi politiškai patogius, nepavojingus taikinius – demokratines valstybes, kurios nekeršys ir neatsakys smurtu.
Jų tikros pagarbos ir pasitikėjimo negali pelnyti tie, kurie niekada nepajuto, anot Vladimiro Sorokino, Rusijos skonio – degtinės, sniego ir kraujo mišinio, kurie kalba negyva, besiele ir medine biurokratų kalba, bet su gero prancūziško vyno taure rankoje spręsdami ir savo politinėse grupėse susitardami, kas iš rusų ar kinų disidentų vertas premijos, pavadintos vardu žmogaus, kuris niekino visą Realpolitik ir vadino ją save suvokiančiu melu bei priešpriešino jai žmogaus teisių idėją ne kaip Realpolitik aspektą, o kaip jos alternatyvą ir tiesos politiką.

Pavyzdžiui, atviras ES priešiškumas Izraeliui – neabejotinai netobulai ir klystančiai, bet demokratinei valstybei, – sykiu savo drauge ir sąjungininke vadinant disidentus ir režimo kritikus metodiškai žudančią Putino Rusiją, kurioje demokratija net nekvepia, Sacharovo būtų palaikytas bailumo ir menkystės apraiška bei melu. Dėl to tikrai neverta ginčytis su Jelena Boner. O jei tokios idėjos nepatinka, tada neverta simboliškai savintis Andrejaus Sacharovo vardo.

Apie savo netikėjimą Vakarų Realpolitik nuolatos kalba ir Andrejaus Sacharovo bendražygis Sergejus Kovaliovas. Turiu garbės pažinoti šį nuostabų žmogų ir pamenu, kaip jis man Europos Parlamento rūmuose atvirai pasakė, kad vakarų europiečių naivumas Rusijos atžvilgiu – tai kaukė ir patogi širma, kuri juos atpalaiduoja nuo sąžinės ir atsakomybės.

Ar jie nesuprato tada, 1937-aisiais, kas vyksta, kai Lionas Feuchtwangeris aprašė Rusiją kaip nuostabią ir pažangią šalį, o Staliną – kaip didį antifašistą? Naivumas – tik kaukė. Viską jie tada suprato ir dabar supranta, pasak Kovaliovo. Jie tiesiog išmoko (su)gyventi su svetimu fašizmu, o netoleruoja tik nuosavo fašizmo, – iš čia ir antifašisto Feuchtwangerio palankumas „antifašistui“ Stalinui.

Šią mintį panašiai formulavo kitas iškilus Rusijos žmogaus teisių gynėjas – Stanislavas Dmitrijevskis. Štai kaip jis nusakė vakariečių pozicija: „Aš žinau, kad jie (t. y. Rusija) meluoja, o jie žino, jog aš suprantu, kad jie meluoja“. Bet nemandagu ir neracionalu sugadinti balių pakylant prie stalo ir pasakant, kad, ponai, deja, jūs meluojate…

Idealizuoti Vakarai

O juk reikalas tas, kad mes daug metų idealizavome Vakarus. Idealizavo juos ir disidentai. Šaltojo karo metais ir patys Vakarai tikėjo savo moraliniu pranašumu prieš Sovietų Sąjungą ir visus kitus antidemokratinius režimus. Šiandien tą tikėjimą absoliučiu moraliniu demokratijos pranašumu prieš antidemokratinius režimus jie prarado. Deja, tai faktas. Tad rusų disidentų kritika neretai ataidi kaip apviltos meilės balsas, kaip nusivylimas tuo, kas atrodė vienintelė tiesos ir laisvės vieta.

Deja, kol esi kalėjime, tikrovė už kalėjimo sienų visada atrodo gražesnė, nei ji yra iš tiesų. Negalima pasiduoti iliuzijai, kad mūsų pasaulyje tiesa slypi tik vienoje teritorijoje ir kad kažkas gali ją monopolizuoti. Anaiptol ne viskas yra gerai Vakaruose, lygiai kaip anaiptol ne viskas menka yra Rusijoje, kurioje be putinizmo dar egzistuoja nuostabi inteligentija ir didi kultūra. Ne veltui kažkas iš rusų disidentų, pagyvenusių Vakaruose, pasakė, kad, deja, sovietinė propaganda rašė daug tiesos apie kapitalizmą ir Vakarus. Bėda, anot jo, buvo ta, kad ji rašė visiškus niekus apie socializmą ir pačią Sovietų Sąjungą.

Kad ir kaip būtų, kvaila būtų dėti lygybės ženklą tarp Europos Sąjungos ir Sovietų Sąjungos ar tarp Vakarų liberaliosios demokratijos ir Kinijos modelio – kapitalizmo be politinės laisvės, arba tironijos su laisva rinka. ES ginamos žmogaus teisės ir žurnalistų laisvė tyrinėti ir rašyti viską, ką jie nori, o Rusijoje žurnalistai, tapę Kremliaus kritikais, paprasčiausiai sunaikinami. Kinijoje įkalinami ne tik kitamaniai, bet ir juos teisme ginantys advokatai. Kur gi jau čia lygybė ir ekvivalencija?
Ir apskritai – o kokią alternatyvą mes turime? Patiems kurti ES ir laisvai kritikuoti ją? Ar viską atmesti ir eiti atgal į ateitį arba pirmyn į praeitį?

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA