Šiai paradigmai pritardami, Briuselyje šį mėnesį Europos Sąjunga ir JAV sėdosi už antro derybų raundo stalo, turėsiančio padėti sustyguoti Transatlantinio laisvosios prekybos susitarimo (angl. „Transatlantic trade and investment partnership“, TTIP) detales. Taigi, ką reiškia šis TTIP susitarimas, kokie jo žadami teigiami dalykai ir kokius neigiamus – ir ar tikrai pristatomus radikalų – reikia atsargiai apsvarstyti? Svarbūs klausimai, bet apie viską – nuo pradžių.
Teoriškai, sutartis atrodo daug žadanti. Susitarimo esmė yra palengvinti prekybą tarp Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos sutarties valstybių bei Europos Sąjungos ir Europos laisvosios prekybos asociacijos narių. Šios sutarties potencialas – beveik pusė viso pasaulio bendrojo vidaus produkto (BVP), jos apimama teritorija būtų viena didžiausių laisvosios prekybos zonų pasaulyje. Žadami beveik po milijoną naujų darbo vietų tiek Europoje, tiek už Atlanto, o Europos BVP galėtų padidėti iki pusės procento. Viskas įvyktų JAV ir Europos Sąjungai panaikinus administracinius apribojimus: tarifai ir kitokie finansiniai barjerai tarp šių regionų jau dabar nedideli, beliko suvienodinti reguliacinius bei intelektinės nuosavybės mechanizmus, leisiančius prekėmis ir paslaugomis keistis dar našiau.
Užklausę, kaip ši teorija gali skirtis nuo praktikos, aptinkame pirmą kritikos žiupsnį. Kuo susirūpinę kritikai, tai visų pirma krisiančiais standartais, ypač tose prekybos sferose, kurios tiesiogiai veikia žmonių sveikatą bei aplinką. Pavyzdžiui, neaišku, kas bus sutarta dėl genetiškai modifikuotų produktų, ir ar Europa išlaikys standartus ir toliau draus mėsos sektoriuje naudoti įvairius hormonus. Ne paslaptis, jog, apskritai kalbant, JAV maisto saugumo standartai yra daug žemesni nei Europos, tad visgi labiau tikėtina, kad šie standartai, užuot pakelti už Atlanto, nukris iki bendro vardiklio lygio čia, kitoje jo pusėje. Aplinkosaugos standartai bei darbininkų teisės – dar pora itin svarbių sričių, į kurias negalima žiūrėti pro pirštus, ir kurios paveiks ne tik milijonus abejose vandenyno pusėse, bet ir visoje planetoje. Štai tarptautinio aplinkosaugos organizacijų tinklo „Žemės draugai“ prezidentas Erichas Pina neseniai savo kalboje išreiškė susirūpinimą, jog TTIP, atstovaudama visų pirma korporacijų interesams, gali sustabdyti vyriausybių pastangas neleisti naftos kompanijoms naudoti hidraulinio plėšymo (ang. „fracking“) metodo, kuris, anot mokslininkų, gali sukelti žemės drebėjimus.
Kita kritikos dalis – tai kaip šis susitarimas paveiktų jo neapimsiančias šalis. Vadinamojo Trečiojo pasaulio šalims, liekančioms nuošalyje, bus dar sunkiau varžytis pasaulinėje rinkoje: jei įvairūs reguliaciniai standartai ir sumažės, tarifai jų produktams nebus mažinami. Nobelio Premijos ekonomikos srityje laureatas, buvęs Pasaulio banko vyriausiasis ekonomistas, o dabar – jo kritikas, Jozefas Stiglicas primena, jog po Pasaulinės prekybos organizacijos (PPO) Dohos raundo JAV ir toliau nelegaliai tiekė subsidijas savo medvilnės gamintojams. Taip padėdami savo ūkininkams, JAV dar labiau pasunkino medvilnės gamintojų padėtį sub-Sacharos Afrikoje ir Indijoje, neleisdami jiems konkurencingai suktis pasaulio rinkoje. Tai pačiai PPO sugriežtinus intelektualinės nuosavybės įstatymus, besivystančiose ir vidutinių pajamų šalyse, kaip kad Brazilija, kurį laiką stipriai pabrango net ir kasdieniai vaistai, mat vietinėms farmacijos kompanijoms teko mokėti už recepto patentą. Tad bediskutuojant, ką TTIP atneš Šiaurės Amerikai ir Europai, lengva pamiršti, jog tai – ne vienintelė grupė šalių, būsianti paveikta šio susitarimo.
Galiausiai, verta paklausti: kaip laisvų šalių piliečiai, kokį balsą turime laisvosios prekybos sutarties pasirašymo procese? Sutartis, paveiksianti milijonų žmonių gyvenimus, nesulaukia nei apklausų, nei referendumų. Keistoka demokratiškų procesų išraiška: kai piliečių ne tik neklausoma, bet net ir neklausiama. „Jei derybininkai sukurtų tikrą laisvos prekybos režimą, kuris visuomenės interesus keltų aukščiau ar bent laikytų lygiais su korporacijų lobistais, tada tikėčiau, kad naujai sukurta sistema iš tiesų prisidėtų prie stipresnės ekonomikos ir aukštesnio socialinės gerovės lygio“, tame pačiame straipsnyje rašo Jozefas Stiglicas. „Visgi realybėje matome valdomą prekybos režimą, kuris aukština korporacijų interesus bei derybų procesą, kuris nėra nei demokratiškas, nei skaidrus“ – konstatuoja ekonomistas. Ar jis teisus, ar ne – jau vienu klausimu daugiau, nei šalių vadovai klausia apie TTIP savo piliečių.
Parengė Justina Poškevičiūtė