Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (17)
Leonidas Donskis

L. Donskis. Unikalus parlamentas: politinio portreto eskizai

Europos Parlamentas yra unikali institucija. Ketveri darbo metai jame man leidžia tvirtinti, kad tai turbūt vienintelis parlamentas pasaulyje, kuriame gali surasti ką tik nori iš visų Europos politinio ir intelektualinio gyvenimo nišų – praeities herojus, istorines figūras, politinius nevykėlius ir klounus, pasaulinio garso mąstytojus, postpolitikos skandalistus, fašistus ir galiausiai iš esmės antipolitines ir net apolitiškas figūras, kurios šioje politinėje institucijoje taip ir lieka nesuvokusios nei savo darbo tikslo, nei jo prasmės.

Europos Parlamento narys liberalų frakcijoje ALDE buvo Lenkijos Solidarumo herojus ir europinio masto istorikas, liberalus lenkų intelektualas ir didis europietis Bronisławas Geremekas. Jo vardu po mirties buvo pavadinta Strasbūro Europos Parlamento rūmų pagrindinio pastato Louise Weiss aikštė – tai Bronisławo Geremeko Agora.

Europos Parlamento narys yra vienas iš garsiausių nūdienos Italijos ir visos Europos filosofų Gianni Vattimo – taip pat ALDE narys. Nors ir iš esmės nesutinku su savo konservatyvaus kolegos iš Europos Liaudies Partijos EPP György Schöpflino idėjomis ir vertinimais, pripažįstu, kad jis – elegantiškas autorius ir įdomus politinis mąstytojas. Tad Europos Parlamente esama tikrų Europos akademinio pasaulio žvaigždžių.

Kas yra Europos Parlamentas jo narių požiūriu? Kas tik nori. Ir politikos kapinynas, kuriame ilsisi nacionalinės politikos numirėliai; ir laikina užuovėja norintiems peržiemoti partijų vadams po patirtų sužeidimų, traumų ir nesėkmių nacionalinėse batalijose; ir auksinės tremties vieta pernelyg ambicingiems, kurie visko nori nacionalinėje arenoje, bet nėra remiami partijos – tad geriau jau juos laikyti atokiau, kur jie saugiai jaučiasi ir netrukdo vidinėms partijų hierarchijoms formuotis.

Ar lengvas europarlamentaro darbas? Tiesą sakant, šis klausimas man atrodo vienu metu ir rimtas, ir absurdiškas – juk tai tas pats, kas klausti, ar sunku būti universiteto profesoriumi. Jei šis darbas mielas ir įkvepiantis, jis paprasčiausiai nepripažįsta pauzių ir poilsio – kaip ir kūryba. Dirbi nuolat, nes net rašydamas arba pietaudamas tęsi apmąstymus ir savo galimybių ar problemų analizę. Arba bendrauji su kolegomis, diplomatais, lobistais, viešomis figūromis ir žmogaus teisių gynėjais – nuolat, nes dozuoti šito proceso paprasčiausiai neįmanoma.

Kita vertus, jei žmogus simuliuoja veiklą ir apsimeta, kad dirba, o iš tikrųjų vegetuoja, nėra būdų, kaip jį sugėdinti arba kontroliuoti. Tai tiesiog kiekvieno individualios sąžinės, etikos ir meilės darbui bei pagarbos rinkėjams reikalas. Universitete nieko neveikiantį profesorių baudžia jį pranokę kolegos ir pašaipūs studentų žvilgsniai (pagaliau universitete nedirbant ir paprasčiausiai vegetuojant galima ilgainiui prarasti poziciją arba netekti aukštesnio atlyginimo). O prastą ir nieko neveikiantį politiką gali nubausti tik rinkėjai, jei nieko neveikti jam leidžia partija.

Beje, vieša paslaptis, kad daugelio ES šalių politinės partijos Europos Parlamentą traktuoja itin vulgariai – kaip paprasčiausią finansinį instrumentą ir nacionalinės politikos resursą. Tiems, kas neturi gilesnių įsipareigojimų europinei politikai ir nežino, kas yra Europos idėja bei nepatiria jokių aistrų ir kančių dėl jos sėkmių ir nesėkmių, tai paprasčiausias tramplinas arba laikina stotelė, kuri žada paaukštinimą partijoje ir nacionalinėje politikoje. Savo akimis mačiau tą akivaizdžią asimetriją – patys, atrodytų, geriausi kolegos EP dingo iš šios institucijos tą pačią akimirką, kai tik gavo ministrų pozicijas savo šalių vyriausybėse.

Tad neverta puoselėti iliuzijų, kad į EP veržiasi nacionalinės politikos žvaigždės, esančios pačios geriausios formos ir patiriančios karjeros, kūrybingumo, pripažinimo ir sėkmės kulminaciją. Daugeliu atveju tai buvusios nacionalinės politikos žvaigždės. Veteranai ministrai, premjerai ir diplomatai gauna apdovanojimą arba sinekūrą už savo ilgametę ir dorą tarnybą. Leiskite neminėti pavardžių ir pateikti pavyzdžių, nes tai iki banalumo aiškūs dalykai.

Kad ir kaip būtų, esama išimčių. Visų pirma tai dvi europarlamentarų kategorijos: (1) ilgamečiai europinės politikos profesionalai ir (2) vizionieriai bei idėjų politikai, kuriems per ankšta provincialioje savo šalies politikoje. Pradėsiu nuo antrosios kategorijos: dažniausiai tai Nyderlandų, Belgijos ir Liuksemburgo atstovai, savo biografijomis, profesionalumu ir ambicingumu gerokai pranokstantys bendrąjį EP narių lygio vidurkį.

Jiems visiškai neįdomu Belgijos politikoje, kuri yra tiesiog kova tarp nūdienos Montekių ir Kapulečių – flamandų ir valonų. Konfliktuojant ir nepajėgiant suformuoti federalinės valdžios ir ministrų kabineto tenka tik dėkoti Dievui, kad taip gerai veikia savivalda ir egzistuoja ES. Kitaip Belgijos paprasčiausiai neliktų. Bet užtat tai į EP natūraliai stumia ambicingus ir gabius Belgijos politikus – tokius kaip buvęs Belgijos premjeras Guy Verhofstadtas (ALDE pirmininkas), buvusi šios šalies užsienio reikalų ministrė Annemie Neyts ar buvęs eurokomisaras Louis Michelis.

Pirmoji kategorija ne mažiau spalvinga. Ilgamečiai EP nariai, praleidę šioje institucijoje po 16 metų ir daugiau – tai istorinė figūra, 1968-ųjų masinių Paryžiaus studentų protestų ir Naujųjų Kairiųjų herojus Danielis Cohn-Bendit (Žaliųjų frakcijos pirmininkas); tai tokie europinės politikos veteranai kaip seras Grahamas Watsonas (buvęs liberalų frakcijos pirmininkas), dirbantis EP nuo 1994 m. ir mokantis visas pagrindines Europos kalbas, ir dar ilgiau už jį EP dirbęs jo kolega, kitas britų libdemas Andrew Duffas.

Kai kurie jų yra tikri vizionieriai ir nuomonės formuotojai – visų pirma tai pasakytina apie Guy Verhofstadtą ir Danielį Cohn-Bendit, kuriuos drąsiai galima lyginti net su istoriniais Europos tėvais ir federalistais, tokiais kaip Altiero Spinelli. Vizionierius ir puikus įstatymų interpretatorius bei kūrėjas yra ir minėtasis federalistas Andrew Duffas – Europos federalistų sąjungos pirmininkas, inicijavęs Spinelli grupę, kuri vienija tokius Europos federalistus ir vieningos Europos šalininkus kaip Jacques’as Delors’as, Elmaras Brokas, Danielis Cohn-Bendit ir Guy Verhofstadtas.

Žinoma, EP neįsivaizduojamas ir be savo odiozinių figūrų: pakanka paminėti Prancūzijos Nacionalinio Fronto ilgametį vadą Jeaną-Marie Le Peną ir dabartinę šios ksenofobinės partijos sielą – jo dukterį Marine’ą Le Pen; arba Vengrijos fašistinės partijos Jobbik atstovę EP Krisztiną Morvai, pagarsėjusią savo nuodingu antisemitizmu (ji nėra šios partijos narė, bet už savo ypatingas pažiūras buvo jos nominuota į EP, o dabar net svarstoma jos kandidatūra į Vengrijos prezidentės postą).

Na ir kitame flange netrūksta diktatorių ir smurtinės politikos gerbėjų – pakanka paminėti giliai tikintį komunistą iš kaimyninės Latvijos Alfredą Rubiką (Alfrēds Rubiks), kuris man girdint EP posėdžių salėje nuo liberalų, krikdemų, europinių socialistų ir visų kitų „buržujų“ atakų gynė Baltarusijos prezidentą Aleksandrą Lukašenką ir jo mirusį kolegą, Venesuelos prezidentą Hugo Chávezą.

Tokiame parlamente geriausiai jaučiasi politiniai eksperimentatoriai, žmogaus teisių gynėjai, Europos idėjos entuziastai, vizionieriai ir viešieji intelektualai. Man regis, kad visi kiti ten daugiau ar mažiau žiemoja ir laukia savo akimirkos nacionalinėje politikoje. Arba, kaip minėjau, mėgaujasi turbūt prabangiausiu pasaulyje viešo pensininko gyvenimu.

Politikos teatro požiūriu tai puiki mokykla. Politinio spektaklio meistrais laikytini britai: jie geriausiai yra įvaldę vienos minutės šou, kurio metu teatrališkai susakoma viskas – sukapojamas oponentas; spėjama susireikšminti ir dar nusiųsti žinią tėvynei, kad niekada Didžioji Britanija nebus valdoma vokiečių ir prancūzų; galiausiai mestelimas elegantiškas sąmojis ir pasišaipoma iš buvusių kalbėtojų, o tada jiems pasakomas dar ir lengvas komplimentas, idant atmosfera nebūtų pernelyg įelektrinta. Tikras tokio meno virtuozas yra didis politikos aktorius ir talentingas demagogas, UKIP (United Kingdom Independence Party) atstovas ir vadas Nigelis Farage’as, savo populiarumu jau nejuokais gąsdinantis Davidą Cameroną ir torius, kurie, regis, yra nusprendę apsupti tolimą dešinę iš dešinės.

Puikūs politinio spektaklio meistrai (nors ir gerokai dramatiškesni bei rėksmingesni) yra EP pirmininkas Martinas Schulzas (šiuo metu dėl savo pareigų primiršęs ar laikinai atidėjęs audringą stilių), Guy Verhofstadtas, Danielis Cohn-Bendit (pastarajam, regis, nereikia net ir mikrofono, kad daugiau nei 1000 žmonių talpinančioje gigantiškoje salėje jis perrėktų tolimosios dešinės atstovus ir galėtų su jais kautis). Jei reikėtų atsakyti į klausimą, kokį politiką laikau pačiu talentingiausiu iš visų savo matytųjų per ketverius metus, neabejodamas pasakyčiau, jog tai Guy Verhofstadtas. Tai ir tribūnas, ir intelektualus vizionierius, ir analitikas, ir puikus politinės intrigos meistras. Žodžiu – sunkiai savo varžovams įkandamas politikas.

Tad Europos Parlamentas – tikras europinės politikos universitetas ir sykiu eksperimentinė laboratorija. Joje kaip niekur kitur gali pajusti, kuo gyvena ES. Tiesiog laikai uždėjęs ranką ant jos pulso, nors įtakos ir jėgos Europos Taryba ir Europos Komisija kol kas turi gerokai daugiau. Kad ir kaip būtų, nesuklyskime – geriau kaip galima rimčiau žvelgti į šią instituciją, kuri neabejotinai turės daug įtakos mums ir visai Europai.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA