Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (81)
Laima Andrikienė

L. Andrikienė. Kuo skiriasi 2004-ųjų ir 2014-ųjų Lietuva?

Dešimt pirmųjų Lietuvos narystės Europos Sąjungoje metų netruko prabėgti. Lygiai taip netruko prabėgti ir dešimt mano darbo Europos Parlamente metų. Manau, kad dešimtmetis – gera proga apibendrinti, kaip pasikeitė Europos Sąjunga ir Lietuva, kokios kokybinės slinktys įvyko mūsų gyvenime.

Kuo skiriasi  2004-ųjų ir 2014-ųjų Lietuva? Sakysite: Lietuvoje mūsų yra dar mažiau nei buvo tada, prieš dešimtį metų, ir būsite teisūs. Sakysite: Lietuvoje beveik nebeliko lietuviškų bankų, šioje srityje dominuoja skandinavai. Sakysite: daugumos žmonių pajamos yra menkos, pragyventi sunku, kitose šalyse žmonės gyvena geriau ir t. t.

Sakysite: nuo kitų metų Lietuva turės eurą, o daugelis lietuvių net nėra matę kaip tas pinigas atrodo, tai kuo čia džiaugtis?

Nesiginčysiu, nes tai tiesa. Ir vis dėlto, ką mums atnešė pirmasis narystės Europos Sąjungoje dešimtmetis, kokie kokybiniai pokyčiai įvyko Lietuvoje?

Pirmiausia derėtų paminėti ES teisės perkėlimą, ES teisės viršenybę Lietuvoje ir su tuo susijusius mūsų gyvenimo pasikeitimus. Pirmiausia dėl pasikeitusios teisinės bazės, ES teisės galiojimo mūsų teisinėje sistemoje atsirado daugiau tvarkos ir nuoseklumo. O didžiausios problemos išlieka tose srityse, kurių nereguliuoja Europos Sąjunga, kurios paliktos tvarkyti pačioms valstybėms narėms, ir tai yra socialinė politika, sveikatos apsauga ir švietimas. 

Svarbu pastebėti, kad ES teisės perkėlimas į mūsų teisės sistemą, ES teisės aktų įsigaliojimas Lietuvos teritorijoje vyksta kartu, paraleliai su ES finansinės paramos skyrimu Lietuvai ir jos panaudojimu. 2007-2013 metais Lietuvai skirta ES finansinė parama sudarė 35 milijardus litų, ir lyginant su mūsų valstybės biudžetu tai buvo labai ženkli parama. Per pirmąjį narystės dešimtmetį ES finansinė parama Lietuvai sudarė 42 milijardus litų. ES struktūrinių fondų lėšos, ES regioninės politikos įgyvendinimas Lietuvoje, nors ir su trūkumais, davė akivaizdžiai matomus rezultatus: mokyklų, ligoninių, kitų viešąsias paslaugas teikiančių įstaigų išvaizda, infrastruktūra labai pasikeitė. Važinėjant po Lietuvą į akis krenta išgražėjusios renovuotos mokyklos, ligoninės ir poliklinikos, socialinės globos namai ir centrai, teismų pastatai, miestų ir miestelių kultūros centrai, modernios bibliotekos, savivaldybių administracijos ir seniūnijos. 

Šiemet prasidedantis naujasis finansinis laikotarpis – 2014-2020 m. – Lietuvai atneš dar mažiausiai 44 milijardus litų ES finansinės paramos, ir mūsų tikslas bei užduotis – panaudoti ją maksimaliai efektyviai. Labai norėčiau ir linkėčiau, kad toji parama būtų panaudota tolesniam Lietuvos regionų skirtumų lyginimui. Pripažįstant Vilniaus kaip Lietuvos sostinės svarbą turime pasirūpinti, kad didesnė ES finansinė parama pasiektų atokesnes, taip pat kaimiškąsias Lietuvos savivaldybes,  siekiant, kad jose gyvenimo kokybė pakiltų į aukštesnį lygį. 

Antroji kokybinė slinktis, įvykusi mūsų visų gyvenime per pirmąjį narystės ES dešimtmetį, yra europinės tapatybės formavimasis. Mes vis labiau tolstame nuo posovietinės realybės, Kovo 11-osios Lietuva tampa vis „labiau Europa“. Europinė tapatybė leidžia atlaikyti masyvų Rytų informacijos ir kultūros poveikį net ir Ukrainos krizės laikotarpiu. Vieno pamatinių ES principų realizavimas – laisvas asmenų judėjimas, galimybė Lietuvos piliečiams laisvai keliauti, gyventi, dirbti, studijuoti bet kurioje ES valstybėje narėje – turi tiesioginę įtaką mūsų europinės tapatybės formavimuisi. 

Trečiasis kokybinis skirtumas – tai ekonominio, teisinio, socialinio ir politinio, taip ir karinio saugumo užtikrinimas. Kažin ar dar kas nors Lietuvoje, visų pirma tie, kurie dar prieš dešimt metų primygtinai siūlė Lietuvai neutralitetą ir agitavo už tai, kad Lietuva nesijungtų nei į NATO, nei į Europos Sąjungą, šiandien norėtų pasikeisti vietomis su Ukraina, Moldova ar Gruzija. Per praėjusį dešimtmetį Gruzija patyrė Rusijos agresiją, jos teritorinis vientisumas pažeistas. O Rusijos agresija prieš Ukrainą, invazija į Krymą, sulaužant tarptautinius įsipareigojimus ir sutartis, yra geriausias įrodymas, kad mūsų, Lietuvos, pasirinkimas, padarytas prieš dešimtį metų, buvo teisingas. Dvidešimt aštuonių Europos valstybių politinė, ekonominė, pinigų, vertybių sąjunga garantuoja mums tai, ko Lietuva neturėjo per šimtmečius ir ko atkakliai siekė – saugumą visomis jo prasmėmis. Energetinis saugumas – tai, ko siekiame ir pasieksime. Jei 2004 m. kalbėjimas Europos Parlamente, kad Europos Sąjungai reikia bendrosios energetikos politikos, kuri garantuotų energetinį saugumą visoms ES valstybėms narėms, sulaukdavo kai kurių kolegų neigiamų komentarų, tai dabar ES turime ne tik bendrąją energetikos politiką, bet visa ES rengiasi su energijos tiekėjais, taip pat ir su Rusija, derėtis dėl vienos kainos visai Europos Sąjungai. 

Atskirai verta paminėti Lietuvos įsijungimą į ES darbo ir paslaugų rinką. Lietuvis gali be apribojimų dirbti bet kurioje ES valstybėje, ir matome, kad keli šimtai tūkstančių mūsų bendrapiliečių ta galimybe pasinaudojo, mes patiriame šio proceso pasekmes. Lietuvos verslininkai skundžiasi: lietuviai Lietuvoje nori gerai gyventi, bet nenori dirbti; darbų ir Lietuvoje yra, bet nėra norinčių tas darbo vietas užimti ir t.t. Ar yra kokia išeitis iš šios padėties? Taip, neabejotinai, ir toji išeitis – tai ekonomikos augimas, mūsų gyvenimo lygio artėjimas prie ES vidurkio, kurį pasiekti padeda įgyvendinamos mano anksčiau paminėtos ES politikos ir priemonės, ES teisinės sistemos perkėlimas ir galiojimas Lietuvoje, ES finansinė parama ir kita. 

Verta atskirai paminėti Lietuvos verslo perorientavimą į Vakarų ir pasaulines rinkas. Rusija, posovietinės erdvės valstybės nebėra svarbiausios Lietuvos verslo partnerės. Verslo perorientavimas į Vakarų ir pasaulines rinkas yra didelis iššūkis, tačiau jis duoda ir neabejotiną naudą. Taip, esame ES paribio valstybė, tranzito valstybė, toji, kuri nemažus pinigus uždirba iš krovinių pervežimo.

Būtent vežėjai jau ne kartą pirmieji pajuto Rusijos nepasitenkinimą dėl ES vykdomos užsienio politikos, siekio plėsti laisvosios prekybos erdvę į rytus, apimant Rytų kaimynystės valstybes – Ukrainą, Gruziją, Armėniją, Azerbaidžaną, Baltarusiją. Rusija tikisi jėga ir prievarta tuos procesus sustabdyti ar bent juos sulėtinti, tačiau ekonominė ir verslo logika negailestinga: Rusija pasmerkta pralaimėjimui.
 
Visuose susitikimuose žmonių klausiu, ar stojimas į Europos Sąjungą buvo teisingas žingsnis, ar klaida. Atsakymas visur tas pats – tai buvo geras sprendimas. Kitokio atsakymo neteko girdėti.

Jeigu antrasis Lietuvos narystės ES dešimtmetis bus bent jau ne mažiau sėkmingas, o būtent to ir reikėtų tikėtis – juk būsime jau ES senbuviai, išmokę pasinaudoti visomis ES galimybėmis, Lietuva bus stipresnė. Būsime ne mažiau lietuviai, nei esame dabar, praeityje palikę posovietinės erdvės sindromą, o Lietuva bus pati tikriausia Europa visomis prasmėmis.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA