Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (2)
Vladimiras Putinas

Kremliaus mačo ir Europos juodaodžiai

1989 m. Lenkija pasirinko Vakarų kryptį ir tai buvo natūralus šios šalies pasirinkimas, tačiau šiuo metu atsirado abejojančių šio pasirinkimo tinkamumu. Šie asmenys mėgina pranešti apie save Ukrainos krizės kontekste bei pirštu rodo į moralaus gėrio šaltinį, neva tampantį Vakarų nuosmukio kontrastu – į Rusiją, atkreipia dėmesį Filipas Memchesas straipsnyje, kurį publikavo Lenkijos leidinys „Rzeczpospolita”.

Iš dalies šios pozicijos rėmėjams skirta naujoji istoriko Andrzejaus Nowako knyga. Ji pradedama vieno politiko fraze, 2006 m. apskriejusia visą pasaulį: „Perduokite linkėjimus savo prezidentui! Jis labai pajėgus vyras! Išprievartavo dešimt moterų! Nesitikėjau to iš jo! Jis mus nustebino! Mes visi jam pavydim.“

Šie žodžiai skirti toli gražu ne kuriam nors Vakarų vadovui, turinčiam liberalių polinkių, pavyzdžiui, buvusiam Italijos ministrui pirmininkui Silvio Berlusconi. Taip Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas kreipėsi į Izraelio ministrą pirmininką Ehudą Olmertą tuometinės Izraelio vadovui Moshei Katsavui iškeltos bylos dėl seksualinio priekabiavimo prie bendradarbių kontekste, rašo „Rzeczpospolita“.

Specifinis V. Putino humoro jausmas - tai puikus ciniškumo ir nihilizmo kombinacijos pavyzdys. Vertėtų nepamiršti, jog šie du jo bruožai slepiami po konservatyvių šūkių, kuriuos buvęs KGB pareigūnas V. Putinas taip dažnai kartoja, skraiste.

Tačiau nepaisant knygos pavadinimo („V. Putinas. Imperatoriškos agresijos šaltiniai“), A. Nowako knyga skirta ne vien tik Kremliaus šeimininkui.

V. Putino veiksmai – tai labiau pretekstas istorinės ar netgi psichologinės prasmės paieškoms. A. Nowakas siūlo skaitytojui įtraukiantį kūrinį – Rusijos imperijos psichologijos tyrimą, kuriame mėginama paaiškinti Lenkijai ir kitoms buvusio Rytų bloko valstybėms dėl Vakarų krypties pasirinkimo Rusijos pateiktų pretenzijų esmę.

Jau penkis šimtmečius Rusijos elitas nešinas caristiniu skeptru plėtoja Eurazijos tautų apjungimo projektą. A. Nowakas trumpai pristatė Spaso Elizarovsko vienuolyno vienuolį Filofėjų, kuris XVI a. pradžioje suformulavo Trečiosios Romos – stačiatikių imperijos, ne tik vykdančios užkariavimų politiką, bet taip pat ir skleidžiančios išmintį pasauliui, - koncepciją.

Nepaisant Lenkijoje populiarių stereotipų, Rusija nebuvo imperija, kuri viską grindė vien kietąja galia. Ji teikė užkariautoms tautoms įvairius siūlymus, kurie leido joms jaustis imperijos rėmuose gana savarankiškomis, net jei šis jausmas ir buvo apgaulingas.

Nuo XIX a. Rusija tapo atsvara Europos valstybėse užgimusiam nacionalizmui nekuriant savojo. Rusijos antinacionalistinis diskursas „tautų draugystės“ valstybėje TSRS įgavo ypatingą formą. Knygoje A. Nowakas remiasi JAV istoriko Terry Martino „teigiamos veiklos imperijos“ apibrėžimu, kuris puikiai tinka apibūdinti tai, kuo pagal planą turėjo tapti TSRS.

Tuo tarpu susirūpinimas dėl kitų tautų buvo instrumentalaus pobūdžio. „Nacionalinio savęs suvokimo sąvoka buvo naudojama meistriškam ribos tarp totalitarinės valdžios ir savanoriško konsensuso panaikinimui.

XX a. dešimtajame dešimtmetyje Rusijos filosofas Aleksandras Panarinas ėmė žerti Centrinės Europos valstybėms įspėjimus dėl ryšių su Rusija nutraukimo pasekmių. A. Nowakas jo mintis perteikia taip: „Tik tada, kai Rusija bus stipri, o Lenkija (kartu su kitomis postsovietinėmis Centrinės Europos valstybėmis) įvertins geopolitinės alternatyvos galimybę, t.y. atsisuks į Rytus, atsiras galimybė Lenkijai ir visam regionui užimti stiprią poziciją. Rusija atgauna savo pusiausvyrą, tokiu būdu gindama slavus nuo Europos juodaodžių vaidmens ir Vakarų priespaudos.

Apmąstymų Trečiosios Romos koncepcijos aktualumo temos kontekste neįmanoma apeiti ir Kremliaus mačo vaidmens. Nejučia atmintyje iškyla poeto Cypriano Norwido frazė: „Idealas krito iki viešnamio lygio“. Juk valdant V. Putinui Rusijoje augo vartojimas, nors pragyvenimo lygio požiūriu ši valstybė atsilieka nuo Europos, tuo tarpu ji ženkliai lenkia kitas valstybes vertinant, pavyzdžiui, ŽIV infekuotųjų skaičių. Be to, demonstruodamas savo stačiatikišką religingumą V. Putinas per 14 faktinio valdymo metų neuždraudė abortų, o mauzoliejuje gulinti Lenino mumija ir toliau gąsdina žmones. Įvertinus visa tai galima teigti, kad V. Putino konservatyvumo esmė – nekeisti rusų postsovietinių įpročių.

Dėl šių priežasčių galima daryti prielaidą, jog geriau jau rinktis tikruosius Vakarus su visomis juos varginančiomis civilizacijos ligomis nei postsovietinę koloniją, mėginančią tapti alternatyva Vakarams.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA