Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai
Viviane Reding

Komisija persistengė su romų koziriu

Vos savaitei praėjus po Viviane'os Reding, Europos teisingumo ir pagrindinių teisių komisarės, pradėtos atakos prieš Prancūziją dėl šios elgesio su romais, Europos Komisija jau ima gintis. Dalinio V. Reding ir Komisijos pirmininko José Manuelio Barroso atsitraukimo – jie apgailestavo dėl V. Reding pareikšto romų deportacijų palyginimo su Antruoju pasauliniu karu – nepakako, ir ketvirtadienį ES Europos Taryboje tai nepadėjo išvengti aršaus susidūrimo, skelbia „European Voice“.

Kaip ir galima buvo tikėtis, Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy buvo nusiteikęs karingai. Jį parėmė Italijos premjeras Silvio Berlusconis. Savo ruožtu J. M. Barroso stengėsi diskusiją nukreipti į svarstymus apie tai, kaip valstybių narių vyriausybės turėtų elgtis su romais (o ne kaip Komisija turėtų elgtis su šalimis narėmis), kol Komisija nebaigė savo tyrimo (o ji jo vis dar nebaigia).

J. M. Barroso, pats buvęs premjeru, puikiai supranta, kad šalių narių vadovai paprastai nelinkę pritarti Komisijai, kai ši užsipuola vieną iš jų. Žinoma, Rumunija ar Bulgarija visiškai kitaip vertina romų problemą negu Prancūzija, tačiau dėl garsiosios V. Reding pastabos neutraliesiems dabar sunku palaikyti Komisijos pusę.

Tai nereiškia, kad N. Sarkozy ar jo ministrai bus palikti ramybėje. Jiems dar teks atsakinėti į kaltinimus. Tačiau jie gavo galimybę sukelti teisėto pasipiktinimo bangą ir šitaip nustelbti pačią problemą. Iš dalies jiems pasitarnavo ir V. Reding noras viešai pasisakyti ir pasipuikuoti prieš kameras.

Suprantama, kad V. Reding ir jos komandą papiktino nutekintos slaptos Prancūzijos vidaus reikalų ministerijos instrukcijos policijos vadams, kuriose iš pažiūros labai aiškiai kalbama būtent apie romus. Tačiau, kaip paaiškėjo, nuomonės „iš pažiūros“ nepakanka, kad būtų galima užsipulti valstybę narę. Komisija yra ES sutarčių sergėtoja. Tačiau tose pačiose sutartyse numatyta, kad Komisija, norėdama apkaltinti valstybę narę, turi praeiti sudėtingą procesą, po kurio (praėjus metams ar dvejiems) galbūt klausimas pasiektų teismą. Sutartys Komisijai nesuteikia teisės teisti paskubomis, net jei ES direktyvų pažeidimas atrodo itin akivaizdus.

Žiūrint iš perspektyvos, ne tokia skubota V. Reding reakcija būtų buvusi kur kas efektyvesnė. Tuo labiau, jeigu – o tai vis dar atrodo tikėtina – Komisijos tyrimas parodys, kad Prancūzija visgi pažeidė ES teisės reikalavimus. Tuo tarpu dabar savo elgesiu V. Reding, bent jau laikinai, Prancūzijos vyriausybei suteikė galimybę tapti auka, o ne tirone.

Žinoma, dar ne viskas prarasta. V. Reding bent jau iškėlė romų problemą iki tikros ES politinės krizės lygio. Tai, savo ruožtu, privertė Hermaną van Rompuy įtraukti šį klausimą į Europos Tarybos spalio mėnesio darbotvarkę. Romų tautinė mažuma ES yra tikrai didelė problema, ir jos ignoruoti toliau nebegalima.

Tačiau V. Reding pasisakymai gali turėti ir ne tokias teigiamas pasekmes. Gali sustiprėti atotrūkis tarp Komisijos ir valstybių narių. Tokiu atveju valstybės narės, nebepasitikėdamos Komisija, gali pereiti prie dvišalių susitarimų, aplenkdamos ES instituciją. Tarpvyriausybiškumas pastaruoju metu ir taip stiprėja, tad šiuo atveju Komisijos elgesys nepalankus jai pačiai.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA