Nacionalinio suvokimo, didžiavimosi savo tėvyne bei meilės jai atkūrimas nereiškia atsakomybės permetimo kažkam kitam – tai reiškia politinio elito atsakomybės suvokimą. Jie turėtų būti patraukti į pilietinį teismą. Šių asmenų bejėgiškumas, informacinė demagogija, pasirengimas paklusti komunitaristinėms grupėms bei tironams lobistams, neatsakingas atsisakymas vykdyti integracijos bei asimiliacijos politiką, atviras paniekos vietos gyventojams demonstravimas bei patyčios dėl šių gyventojų baimių ir abejonių, neefektyvus valdymas, siekiant netoliaregiško laimėjimo rinkimuose, dėl kurio socialinės valstybės nugrimzdo į įsiskolinimus – visa tai nebegali tęstis.
„Naujųjų prancūzų“ integracijos patirtis
Šiuo metu iškilus socialinių ryšių išnykimo pavojui, kuris ateityje gali reikšti Prancūzijos bei kitų senųjų Europos tautų įsitraukimą į pilietinius karus bei kelia neramumus miesto rajonuose būtina iš naujo suderinti integracinį mechanizmą bei atkurti gyventojų norą gyventi kartu. Kaip tai galima įgyvendinti? Kokiu būdu galima įskiepyti meilę tėvynei?
Esu siciliečių ir ispanų palikuonis, kurie kadaise imigravo į Prancūziją iš Tuniso ir Alžyro, todėl kuo puikiausiai atsimenu, kaip mano tėvai kalbėjo apie būtinybę tapti bendruomenės dalimi, mylėti Prancūziją, rodyti dėkingumą šiai valstybei bei gerbti jos vėliavą, net jei ši šalis kartais elgiasi su gyventojais gana atšiauriai. Daugybė kitų „netikrų prancūzų“ (armėnų, andalūziečių, žydų, portugalų, siciliečių bei ispanų) man sakė, jog galima išsaugoti dalį pirminio identiteto tik tuo atveju, jei gerbsime bei priimsime mūsų naująją tėvynę. Žinoma, mūsų gali būti paklausta, kaip iš bendruomenės nario gali būti reikalaujama išsaugoti dalį charakteringų savęs suvokimo bruožų, tačiau atsisakyti kitų. Daugeliui senųjų armėnų, siciliečių, ispanų, žydų bei kitų tautybių atstovų šis klausimas gali pasirodyti beprasmiškas – juk būtina išsaugoti viską, kas suderinama su naująja tėvyne, bei atsisakyti to, kas su ja nesuderinama. Daugelis šių „naujųjų prancūzų“ atvyko į šią šalį tuščiomis, tačiau jie vis tiek mylėjo Prancūziją, nors su jais buvo elgiamasi nelabai sąžiningai.
Siaubingi pogromai
Vertėtų nepamiršti, jog 1895 m. Pietų Prancūzijos Eg Morto mieste italai tapo siaubingų pogromų, kuriuos aprašė istorikas Pierre’as Milza, aukomis. Tuo metu nebuvo kalbama apie rasizmą ir net nebuvo mėginama daryti apibendrinimų, nes italai puikiai įsiliejo į Prancūzijos visuomenės gyvenimą. Be to, italai ryžtingai atsisakė, kad jie būtų pripažinti aukomis, o į pajuokas ir pravardes reaguodavo juokaudami. Šie žmonės nevertino to, kad jų tėvai ilgą laiką dirbo statybininkais, akmens apdirbimo darbininkais, santechnikais bei ūkininkais, t.y. jiems teko dirbti prancūzų nemėgstamus darbus, kaip pažeminimo. Jie niekada nereikalavo nuolaidų ir privilegijų bei net nemėgino teigti, kad Prancūzija privalo jiems kažką duoti, nes jie kovojo už šią šalį. Būtent dėl to Montekasino mūšyje Prancūzijos kariuomenės gretose buvo ne tik šauliai iš Senegalo ir Magribo, bet taip pat ir italų, ispanų ir Alžyro arabų (charkų) palikuonys, kurių atminimą neketinama gerbti labiau nei kurių kitų karių. Nevertėtų pamiršti, jog pasipriešinimo kariuomenės gretose kovojo daugybė armėnų, iš Lenkijos imigravusių žydų, ispanų bei kitų „naujųjų prancūzų“.
Be jokios abejonės, prieš imigrantus iš Magribo nukreipti pogromai paliko randų Prancūzijos istorijoje. Šie pogromai vyko dėl neužgijusių Alžyro karo žaizdų. Vis dėlto tai nepaaiškina bei nepateisina daugelio šiuolaikinių „naujųjų prancūzų“ neapykantos, nukreiptos prieš naująją tėvynę. Juk jei persekiojimai ir ksenofobijos protrūkiai būtų vertinami kaip atsakomoji reakcija, kodėl gi tada žydai, kurie buvo persekiojami Prancūzijoje labiau nei kas kitas (jei net buvo išduodami vokiečiams), nesukėlė šių žmonių neapykantos Prancūzijai net persekiojimų bei deportacijų laikais? Kodėl Prancūzijai nejautė neapykantos Alžyro proletarai, kurie atvyko į šią šalį tuščiomis bei buvo priversti kurti gyvenimą priešiškomis aplinkybėmis?
Gėdingos dėmės
Šiame kontekste būtina prisiminti ir Alžyro arabus, kurie tapo gėdingiausia Prancūzijos istorijos po žydų deportacijos bei atsisakymo priimti Alžyro prancūzus dėme. Jie, arabai, pasirinko Prancūziją, tarnavo jai bei už ją kovojo, tačiau vėliau didžioji jų dalis žuvo nuo tautiečių rankos, kai generolo Charles‘o de Gaulle‘o režimas ciniškai juos paliko be ginklų keršto trokštančių priešininkų apsuptyje. Tiems, kam pavyko paskutinę akimirką įsėsti į laivą ir tokiu būdu išvykti į Prancūziją, ilgą laiką buvo klijuojama kolonialistų bei svetimų etiketė. Vėliau šie žmonės buvo netgi apgyvendinami siaubingose stovyklose, apie kurias beveik nėra kalbama, tačiau net ir po to šie žmonės nesiekė keršto.
Jie nespjaudė ant vėliavos, kuria nešini kovojo jų tėvai, nors motina tėvynė neretai jiems atsilygindavo nedėkingumu. „Svarbu ne tai, ką tėvynė gali duoti tau, o tai, ką tu gali duoti tėvynei“, - šios gerai žinomos Johno Firtzgeraldo Kennedy frazės buvo laikomasi visada. Šie žodžiai parodo kur kas didesnę amerikiečių meilę tėvynei, be kurios harmoningai negali gyvuoti ir užtikrinti naujų visuomenės narių integracijos nė viena visuomenė. Iš esmės, prancūzų, iškovojusių pilietybę savo krauju, atminimas buvo pagerbtas tik po to, kai 2012 m. Prancūzijos postą paliko Nicolas Sarcozy, ministrės bei Alžyro arabo dukters Jeannette Bougrab pastangų dėka. Tačiau anksčiau pasitelkti apie galimybę pasitelkti Alžyro arabės pagalbą nebūtų pagalvojusi nė viena kilnių ketinimų turinti žmogaus teisių gynimo organizacija, kuri linkusi sieti Alžyro arabus su kolonializmu bei absoliučiu meilės nacionalinei valstybei blogiu.
Šiuo metu daugelį yra apsėdusi mintis, jog negalima reikalauti iš imigrantų sūnų iš neeuropietiškų musulmoniškų šalių integruotis į visuomenę taip, kaip tai darė ankstesnės kartos, nes šiuolaikinė karta neva labai stipriai skiriasi nuo savo tėvų ir senelių kartos bei turi teisę į šiuos skirtumus. Vis dėlto negalima ignoruoti to fakto, kad anksčiau musulmonai ir juodaodžiai afrikiečiai sugebėjo puikiai integruotis ir asimiliuotis į visuomenę. Pakanka tik prisiminti žymųjį bėgiką Alžyro arabą Alainą Mimouną.
Natūrali integracija
Nepaisant priešiškumo, skurdo, pajuokų bei antirasistinių organizacijų pagalbos trūkumo, kurios dažniausiai tik įpila alyvos į ugnį bei nuolatos puola etninius prancūzus ir europiečius, integracija vyko natūraliai net ir be socialinės pagalbos – tai vyko dėl asimiliuojančio patriotizmo įtakos. Skirtingos odos spalvos bei tikėjimų prancūzų meilė valstybinei vėliavai bei tikrasis politinio, religinio bei profesinių sąjungų elito patriotizmas padėjo natūraliai suformuoti milijonų „naujųjų prancūzų“ identiteto suvokimą.
Lieka tik stebėtis Tuniso, Alžyro ir Maroko žydų prancūzų kalbos žiniomis, kurių protėviai kalbėjo tik arabų kalba arba buvo visiškai neraštingi. Integracija Prancūzijoje šiems žmonėms tapo paprastesnė, nes ji buvo vertinama kaip unikali galimybė nebebūti žeminama mažuma, kuriai šimtmečiais buvo taikomi diskriminaciniai įstatymai musulmoniškose šalyse. Jų patriotizmas paremtas ne savanorišku siekiu tapti šalies išvaduotojos dalimi – jie mylėjo Prancūziją ir šios šalies kultūrą, nors patys niekada negyveno monopolijoje, o jų venomis netekėjo prancūzų kraujas.
Tais laikais Prancūzija didžiavosi savimi, o tai suteikė jai galimybę perduoti savo kultūrą ir vertybes ne tik tiems, kas niekada nekovojo prieš ją. Tai tapo pagrindu Alžyro nepriklausomybės kovotojų, kurie kovojo su Prancūzijos kolonializmu dėl gana aiškaus noro išsilaisvinti, prisirišimui prie prancūzų kalbos ir kultūros.
Jie gerbė kolonizatoriaus kultūrą ir savęs suvokimą labiau nei kai kurie šiuo metu Prancūzijoje gyvenantys, tačiau leidžiantys jais manipuliuoti antirasistinėms ir islamistinėms organizacijoms, jų anūkai. Prisimenu pokalbį su buvusiu Alžyro ministru pirmininku Sidu Ahmedu Ghozali, kuri pažymėjo, jog nepriklausomybės nuo Prancūzijos kovotojų karta, kuriai jis priklauso, buvo kur kas artimesnė Prancūzijai nei daugelis jau Prancūzijoje gimusių alžyriečių palikuonių. Didelį įspūdį paliekančiu istorijos pavyzdžiu tapo tai, jog šiandieninei Prancūzijai perduoti savo kalbą, vertybes bei meilę kultūrai gimusiems šioje šalyje sekasi prasčiau nei tai jai sekėsi daryti už šios valstybės teritorijos ribų.
Alexandre’as del Valle’as – politologas, tarptautinių santykių dėstytojas Meco universitete, buvęs laikraščio „France Soir” redakcijos darbuotojas.