Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (24)
Kodėl nusiviliama ES?
AP/Scanpix

Kodėl nusiviliama ES?

Europos Parlamento (EP) rinkimuose triumfavus ultradešiniesiems Prancūzijoje ir nacionalistams Didžiojoje Britanijoje bei keliose kitose Europos Sąjungos (ES) šalyse, galima konstatuoti, jog atgimsta nacionalizmas, kuris neslepia noro išardyti pačią ES. Tad pagrįstai galima klausti: kodėl nusiviliama šia sąjunga ir kokios yra šio reiškinio priežastys?

Visų pirma, nereikėtų pamiršti ES pradžios – tai nebuvo tokia sąjunga, kokia ji yra šiandien. Ji pamažu iš ekonominės tapo Bendrija, aprėpiančia kur kas daugiau gyvenimo sričių. Kitaip sakant, ekonominė Bendrija virto bendros Europos idėja. Šengeno erdvė, multikultūralizmas ir tautų draugystė turėjo tapti esminiais sąjungos ramsčiais. Deja, kuriant tokį milžinišką, istorijoje analogų neturintį darinį, neišvengiamai atsirado nuomonių nesutarimų, skirtingų stovyklų ir galiausiai – noro sugriauti šią idėją.

Prie to prisidėjo net keli svarbūs ES krizės momentai: ekonominė recesija, nepasiteisinęs multikultūralizmas ir nebaigtas ES tapatybės formavimas. Daugeliui euroskeptikų klaidingai atrodo, kad ES kėsinasi į suverenių nacionalinių valstybių gyvavimą, nors kaip tik ES parama leidžia mažoms ES narėms atsilaikyti prieš dideles išorines grėsmes. Na, o didieji ES žaidėjai arba labiau išsivysčiusios šalys dažniausiai regi priešingą pavojų – savo pačių ekonominį nuosmukį dėl paramos mažosios valstybėms.

Tai paradoksali situacija, kurią galima lengvai iliustruoti Prancūzijos ir Lietuvos pavyzdžiais: prancūzų nacionalistai kalba kaip patys tikriausi kairieji ir kalba apie darbo vietas, kurias atima imigrantai, tuo tarpu lietuvių tautininkai balansuoja ties absurdiška savojo tautiškumo praradimo paranoja ir niekada nebando kalbėti apie naudą, kurią teikia ES.

Prancūzai niekuomet neakcentuoja jokio tautinio ar vertybinio smukimo dėl ES. Tuo tarpu Lietuvoje ar Vengrijoje, kur nelabai suvokiama ekonomikos nauda kasdieniam gyvenimui, dingojasi tik „neteisingų“ vertybių diegimas iš Briuselio.

Galiausiai atrodo, kad visi turi kuo pasiskųsti dėl ES, bet pati ES neturi kuo atsikirsti. Ir tai yra visų – nesvarbu, ką ginančių, – nacionalistų atgimimo, jų populiarumo priežastis. Juolab, kad nacionalistai ne tik nenori būti solidarūs, bet ir atvirai demonstruoja nepakantumą įvairios „kitoms“ žmonių grupės. Tiek rasiniu, tiek religiniu, tiek tautiniu pagrindu.

Kaip pastebėjo prancūzų filosofė Julija Kristeva, mirus didžiosioms XX amžiaus ideologijoms – nacizmui ir komunizmui – kaip atsvara buvo pasirinktas arčiausiai po ranka buvęs nacionalizmas. Tai ideologija, kuri neturi aiškių rėmų, todėl ji tokia gaji – ja vienodai galima prisidengti tiek Prancūzijoje kovojant už ekonomiką, tiek Lietuvoje kovojant už kažkokią tariamą lietuvybę, kuri suprantama tik patiems tautininkams.

Tiesa, reikia pažymėti, kad Lietuvoje euroskeptikai sudaro gana mažą visuomenės dalį ir dažniausiai yra marginamai, į kuriuos niekas nekreipia dėmesio. Daug blogiau, kad didžiosios ES valstybės krypsta į ultranacionalistinę pusę.

Po EP rinkimų džiūgavusi Marine Le Pen nesiekia nieko kito, tik iškelti savo partijos politinę galią, ir jai matyti ES kaip priešą labai paranku. Kiekvienoje TV laidoje ji nuolat mini – gana racionaliai – ekonominius rodiklius, kuriais Prancūziją neva nuskurdino buvimas ES. Ši politikė pabrėžtinai rodo neapykantą imigrantams ir nė nebando svarstyti apie jų indėlį į Prancūzijos ekonomiką.

Panašiais principais vadovaujasi ir kiti ES nacionalistai – jie akcentuoja ES žalą, bet net nebando kalbėti apie naudą, tarsi jos nebūtų.

Kodėl taip yra? Nes sunku, o gal ir neįmanoma išmatuoti, kiek naudos duoda ES. Sunku pasverti, ką Prancūzijai davė laisvos sienos, kiek protų nutekėjo į šią šalį, ir kiek visa tai prisidėjo prie Prancūzijos gerovės. Juo labiau, kad kritika ES pilasi po ekonominės recesijos, kuri nukurdino visą sąjungą.

Žvelgiant plačiau, nacionalistinis pavasaris yra daugiau populizmu ir emocijų kurstymu paremtas politikavimas, lengvai sugebantis sužibėti kartą ar du, ir vėliau greit užgęstantis. Bet dabar, kuomet ES tikrai yra visapusiškoje – ir ekonominėje, ir vertybinėje – krizėje, svarbu atrasti būdų, kaip parodyti, kodėl ši Bendrija yra ne tik naudinga, bet ir būtina net labai gerai apie save galvojantiems prancūzams ar britams.

Visų pirma, jie ne visai adekvačiai suvokia pačią imigranto sąvoką, dažnai ją lipdydami kaip šalutinį ES poveikį. Nors imigrantai, kurie kelia problemų Vakaruose, dažniausiai visai ne europiečiai. Antra, bet kuris ekonomistas, bent truputėlį suvokiantis Johno Nasho „Žaidimo teoriją“, pasakys, kad kooperacija – pats tiesiausias kelias į ekonomikos augimą, o bet koks uždarumas – pražūtis. Dar daugiau – atviros visuomenės idėja, kurią geriausiai iliustruoja „wiki“ interneto projektai, padeda visiems bendrai siekti gerovės, iš nieko jos nevogdami.

Nacionalistų argumentai, net kai jie yra ekonominiai, neturėtų gąsdinti – jie turėtų būti apsvarstyti ir tapti diskusijų objektu, nuo jų neturėtų būti bėgama.

Deja, realybėje dažnai vengiama rimtų diskusijų su tais, kas kalba emocijų ir vienakrypčių faktų kalba. Ką tada turime? Tai, ką turėjome ir XX amžiaus pirmoje pusėje – dideles grėsmes. Rimtai nediskutuoti, rimtai netraktuoti nacionalistų negalima, nes tai sukuria atvirkščią norimam efektą: rinkėjams atrodo, kad nerandama kaip atsikirsti į kritiką.

Lietuvoje irgi elgiamasi panašiai: niekas racionaliai ir ramiai nepaaiškina, kad ES ne tik negriauna Lietuvos tautiškumo, bet dar gi jį skatina. Tam surasti argumentų nesunku: tai remiami kultūriniai projektai, kurių tiesiog apstu, stiprinamas šalies ekonominis ir socialinis gyvenimas, be kurio nusilptų ir pati kultūra.

Visgi, kad ir kaip įtikinėtume, jog ES padeda, o ne kenkia, dažnai „kritika“ tampa neatremiama, nes išslysta iš logikos rėmų. Pavyzdžiui, tam pasitelkiamos sąmokslo teorijos, kad ES stengiasi visus paversti homoseksualais, vaikus mokyti „būti gėjais“, ir net filosofijos profesoriai ima ir tėškia: ES nori Lietuvos vaikų, nes patys jų neturi dėl tos pačios lyties asmenų santuokų ir t.t.

Kaltinimai ne tik buki ir niekuo nepagrindžiami, bet puikiai veikiantys: tikintys politiniais mitais nebando suvokti, kas slypi po tokiais gąsdinimais – kad tai dar vienas būdas manipuliuoti masėmis. Taip grimztama į baimės liūną ir jame pasiliekama.

Priešnuodis nuo baimės, kaip ir nuo nežinojimo, visada yra tas pats – švietimas. Nėra, nebuvo ir nebus kito vaisto. Turi rodyti ir mokyti, kaip yra Vakaruose, kad Rytai juos suprastų, ir turi klausti Vakarų, ar jiems tikrai bus geriau, jeigu jie sužlugdys ES.

Visai nestebina, kad racionalūs vokiečiai nekalba apie nacionalizmą ir nenori sugriauti ES – jie žino, kuo baigiasi ultradešiniųjų triumfai. Jie to dar nepamiršo.

Nacionalizmo pavasaris atėjo kartu su ES žiema, kurios metu buksavo ekonomika ir sunkiai sekėsi ją kelti. Bet dabar, kai iškilo grėsmė pačiai sąjungai, nebelieka nieko kito, kaip tik diskutuoti su visais. Diskutuoti be baimės – nes ES neturi ko bijoti.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA