Euroskepticizmas Europoje stiprėja, euroskeptikams pranašaujama rekordiškai daug vietų Europos Parlamente. Ir nors euroskeptiškų partijų turime ir dabartiniame Europos Parlamente (EP), šitokia padėtis išties yra įdomus reiškinys.
Įdomus jis dėl vieno paradoksalaus aspekto. Tai – pats faktas, jog nepritariantys Europos Sąjungos idėjai (ar jos dabartinėms galioms) gali kandidatuoti į EP ir kuo puikiausiai atstovauti savo ir savo bendraminčių interesams. Pats savame šitoks mechanizmas yra didžiulis oksimoronas. Juk tos pačios Europos Sąjungos atviros visuomenės idėjos ir pastangos į politinį dialogą įtraukti įvairias grupes ir yra būtent tos idėjos, kurias neretai taip aršiai kritikuoja anti-ES grupės. Kitaip sakant, pasisakantys prieš sistemą yra pačios sistemos leidžiami būti jos atstovaujamaja dalimi.
Paimkime pavyzdį. Štai Milda Bartašiūnaitė-Rudalevičienė neseniai apie EP rinkimus pasisakė šitaip: „Dalyvauju rinkimuose, nes noriu išmėžti mėšlą iš Europos Parlamento – tą visą liberastiją, seksualinių mažumų propagavimą, tautiškumo menkinimą. Man nepriimtinas Europos Sąjungos lyderių noras iš mūsų padaryti vieną gražią didelę šeimą.“ Kad ir ką ši veikėja galvotų apie Europos Sąjungą ir dabartinių EP partijų propaguojamas vertybes ir teises, vieno dalyko paneigti negalima: būtent noras iš Europos padaryti „vieną gražią didelę šeimą“ leis tiek jai, tiek panašių pažiūrų žmonėms tapti Europos Parlamento nariais ir, kas žino, gal išties jį reformuoti.
Semiotikos, komunikacijų ir Lotynų Amerikos studijų profesorius Guillermo Oliveira, analizuodamas vieną septintojo dešimtmečio argentiniečių politinio kino pavydžių, pastebi: „Masės būna apolitiškos tol, kol neįsitraukia į anti-politiką.“ Žinoma, ši frazė, paradoksalu, buvo skirta opresyvių režimų slegiamų gyventojų, o ne Europos Sąjungos piliečių, elgesiui nusakyti. Nors ir kitokiame, europiniame, kontekste, šis pastebėjimas išlieka ganėtinai aktualus, ypač, kai į anti-politiką masės gali įsitraukti dėl to, jog tai joms leidžia pati politinė sistema. Apie tai pagalvoti, tarkim, toje pačioje 1968-ųjų Argentinoje būtų buvę tiesiog neįmanoma.
Ką gali reikšti Europos Sąjungai šitoks politinis akibrokštas – nežinia. Viena vertus, baiminamasi, jog EP gali pavirsti radikalių pažiūrų grupių tribūna, kaip kad graikų neonacių partijai „Auksinė auštra.“ EP gali virsti demagogijos platforma, radikalizuojančia ir į savo gretas traukiančia daugiau kokiais ES aspektais nepatenkintų piliečių. Kita vertus, politinė reprezentacija ir tvirtos politinės institucijos geba priversti radikalias grupes siekti kompromiso ir taip judėti politinio centro link. Patekusios į valdžios institucijas, jos taip pat nebegali skųstis, jog jas atmeta ta pati ne itin mėgstama ES. Prarandama „mus ignoruoja, mūsų balsą norim užgniaužti“ korta, kuria kitu atveju būtų galima mobilizuoti daugiau žmonių.
Sakyti, jog įvardytasis paradoksalus EP rinkimų mechanizmas nuves ES, kaip institucijos, susinaikinimo link būtų per daug dramatiška; drąsiai teigti, kad pats Parlamentas niekad nepasistums į vieną politinio spekto kraštų irgi negalima. Belieka vinguriuoti tarp spėlionių, mūsų atviros visuomenės kainos.
Justina Poškevičiūtė