Reaguodamas į pastarąsias savaites Prancūzijoje vykusius susirėmimus tarp policijos ir imigrantų, N. Sarkozy prieš keletą dienų pranešė planuojantis „drakonišką“ įpilietinimo Prancūzijoje įstatymų peržiūrą. Iš užsienyje gimusių piliečių už pasikėsinimą į teisminės sistemos pareigūną, pasak prezidento, turėtų būti atimta pilietybė. Toks pareiškimas sukėlė protestų bangą netgi antiimigracinėmis nuotaikomis išsiskiriančioje Italijoje. Pažymėtina, kad Prancūzijos įstatymai leidžia svarbiais atvejais atimti pilietybę, nors tokios nuostatos praktiškai netaikomos. Praėjusį dešimtmetį Prancūzija laikėsi nuosaikios pilietybės politikos. Naujai natūralizuotų (kuriems buvo suteikta pilietybė) piliečių skaičius šioje šalyje minėtu laikotarpiu, kaip ir Vokietijoje, siekė daugiau kaip milijoną ir tai yra dešimt kartų daugiau nei Italijoje.

Pilietybės atėmimas yra labai jautrus klausimas. Nepaisant to, jis turi būti apsvarstytas platesniame pilietybės politikos kontekste, atsižvelgiant į naujas europietiškas tendencijas. Tradiciškai užsieniečių įpilietinimas buvo grįstas taip vadinama kraujo teise t.y. jus sánguinis  (kai vaikų tėvai ar protėviai buvo tos valstybės piliečiai – Vokietijos pavyzdys) arba krašto teise t.y. Jus soli  (kai gimstama tam tikros valstybės teritorijoje – JAV atveju). Praėjusiais dešimtmečiais išaugus emigracijai, šie kriterijai neatlaiko kritikos. Kokia prasmė grįsti įpilietinimą kraujo ryšiais, jei asmuo gimė užsienyje ir nepalaiko jokių ryšių su gimtine? Ir kodėl neleisti įpilietinti užsieniečio (ar versti jį laukti), jei jis gimė užsienyje ir puikiai integravosi toje šalyje?

Pusiau piliečiai

Rimta pilietybės politika šiandien turėtų būti grįsta naujais kriterijais: gyvenamosios vietos (jus domicilii), taikant įvairius filtrus, parodančius asmens integracijos lygį ar polinkį integruotis (mokyklos lankymas, nuolatinis darbas, kalbos žinios ir t.t.). Įpilietinimo nevertėtų daugiau laikyti vienkartiniu įvykiu, negrįžtamu statuso pakeitimu pagal anketinius kriterijus, tai turėtų būti laipsniškas procesas, susijęs su finansiniais reikalais ir „greitu paaukštinimu“, ypač kalbant apie nepilnamečius.
Kitos rekomendacijos susijusios su pilietybės sąvokos apibrėžimu. Patartina atsisakyti nustatytos griežtos takoskyros tarp piliečių ir užsieniečių bei vadovautis tarpinėmis sąvokomis, kaip antai „pusiau pilietis“. Ši kategorija turėtų būti susijusi su asmens teisėmis šalyje, kurioje gimė (ypač socialine apsauga bei sveikatos rūpyba), taip palengvinant „išvažiuojančių dirbti piliečių“ situaciją. Tarkime, gydytojas iš Indijos nori šešis mėnesius padirbėti Europos ligoninėje.

Vienas aštriausių politinių klausimų šiandien 

Britanijos Tautų Sandrauga verčiasi su „natūralizuotų svetimšalių“ sąvoka įvairiems „pusiau-pilietybės“ atvejams. Europos Sąjungos piliečio statusas gali būti laikomas pilietybės suteikimo svetimšaliams forma. Šis statusas suteikia tam tikras teises kitos valstybės piliečiams bet kurioje ES valstybės narėje. ES pilietybė yra antroji po pirmosios gimtojoje šalyje. Lisabonos Sutarties nuostatos nedraudžia ES pilietybe naudotis kaip pakaitine ne ES šalių imigrantams, vykdantiems svarbius įsipareigojimus. Tokiame kontekste N. Sarkozy pasiūlymas atimti pilietybę iš nusikaltusių piliečių būtų mažiau baisus ir praktiškai veiksmingas. „Geras elgesys“ būtų vienas pagrindinių filtrų, veiksmingas net jei užsienietis yra visavertiškai įpilietintas.

Imigracija – vienas aštriausių šiuo metu politinių klausimų. Apklausų duomenimis, daugelyje šalių rinkėjai yra susirūpinę savo saugumu. Paskutiniuose Europos šalių rinkimuose ėmė dominuoti ksenofobinės partijos. Juntama ideologinės poliarizacijos grėsmė ne tik tarp „vietinių“ gyventojų, bet ir užsieniečių, kaip šiuo metu ir vyksta Prancūzijoje. Mums žinoma, kad Europos šalių ekonomikos ir socialinės gerovės negali išsiversti be imigrantų. Mums taip pat žinoma, kad daugybė „reguliarių“ užsieniečių (augant vaikų skaičiui) gyvena tarp mūsų ir puikiai yra įsilieję į visuomenę. Užsieniečių integracija ne tik galima, ji yra naudinga visiems. Siekiant palengvinti situaciją, naujajai pilietybės politikai gali tekti nueiti ilgą kelią, slypint radikalizmo pavojams.

Faktai
Europos Parlamentas savo rengiamose rezoliucijose nuolat ragina gerinti tautinių mažumų, ypač romų ir imigrančių moterų teises. Vasarį EP priimtoje rezoliucijoje prašoma valstybių atidžiai apsvarstyti savo migracijos politiką, kad būtų galima geriau panaudoti aukštos kvalifikacijos migrančių įgūdžius ir užtikrinti socialinę apsaugą taip pat suteikti joms galimybę mokytis, ypač kelti kvalifikaciją ir mokytis priimančios šalies kalbos.