Leidinio „Deutsche Welle“ rusiškos versijos vyriausiasis redaktorius Ingo Mannteufel rašo, kad tai buvo vienas trumpiausių ES ir Rusijos viršūnių susitikimų istorijoje. Jis tęsėsi šiek tiek daugiau nei tris valandas, tai buvo apsikeitimas nuomonėmis bendruoju lygmeniu, be konkrečių rezultatų. Tai, kad dabartiniai ES ir Rusijos santykiai nėra daug žadantys, buvo aišku jau dar prieš prasidedant viršūnių susitikimui. ES Tarybos pirmininkas Hermanas Van Rompuy pareiškė, kad ketina atvirai pakalbėti apie strateginės partnerystės tarp ES ir Rusijos esmę ir kryptį.
Pasenęs Briuselio požiūris
ES ir Rusijos santykių atšalimo priežastis nėra ginčai dėl bevizio režimo ar apmokėjimas už skraidymą virš Sibiro. Netgi bet kurią akimirką galinti sprogti Ukrainos bomba yra ne tiek priežastis, o žymiai gilesnės problemos pasekmė.
Briuselis linkęs vertinti Rusiją, remdamasis pasenusiomis nuostatomis. ES mano, kad Rusijos modernizacija turėtų būti orientuota į europietišką modelį, o priimdama europietiškus principus ši šalis turėtų suartėti su ES. Gali būti, kad ES politikai buvo ir vis dar yra taip stipriai sutelkę savo dėmesį į juos apėmusią finansinę ir įsiskolinimų krizę, kad net nepastebėjo, jog Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, bent jau nuo trečios kadencijos pradžios, ėmėsi naujos užsienio politikos strategijos taikymo.
Šiandien V. Putinas pateikia Rusiją kaip didžią tautą, kuri su likusiu pasauliu, įskaitant ir ES, konkuruoja dėl viską apimančios geopolitinės įtakos. Šiame kontekste reikėtų vertinti ir V. Putino vidaus politiką. Metų metus ES bandė priminti Rusijai ir V. Putinui apie europietiškas vertybes, o dabar V. Putinas, pasitelkęs archajišką tradicinių krikščioniškų vertybių interpretaciją, viską apvertė aukštyn kojomis – neva ES su savo per dideliu liberalumu ir pakantumu seksualinėms mažumoms išdavė krikščioniškas Europos vertybes.
Rusija ES priešpastato Eurazijos sąjungą
Tačiau tam, kad pavyktų atlaikyti rungtyniavimą su tokiais stipriais ir valdingais ekonominiais centrais kaip JAV, ES ir Kinija, pastaraisiais metais viena iš svarbiausių Rusijos užsienio politikos krypčių V. Putinui tapo postsovietinė erdvė. Rusijos tikslas šioje erdvėje – Rusijos vadovaujamos Eurazijos sąjungos sukūrimas. Ši sąjunga turėtų tapti su ES konkuruojančiu integraciniu modeliu.
Būtent tai ir tapo staigaus situacijos paaštrėjimo Ukrainoje priežastimi. Antroje pagal plotą Europos valstybėje susidūrė abiejų sąjungų integracijos sferos, būtent Ukrainoje sprendžiamas šios taip mielos V. Putino širdžiai Eurazijos sąjungos likimas. ES buvo nepaprastai naivi, manydama, jog V. Putinas nepasinaudos visais svertais tam, kad būtų sukliudyta Ukrainos ir ES Asociacijos sutarties pasirašymui. Na o naivumo viršūne tapo ES manymas, jog, nepaisant Rusijos vykdomos politikos konteksto, autoritariškasis Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius taps patikimu partneriu šios sutarties sudarymui.
Vietoje konfrontacijos – pragmatiškumas
Viso to rezultatas – ne tik ES politikos dėl Ukrainos nesėkmė, bet taip pat ir auganti įtampa bei nesupratingumas dėl santykių su Rusija. Šie santykiai vis mažiau atitinka deklaruotą strateginės partnerystės paveikslą. Šiuo metu pasigirsta vis daugiau balsų, kurie primygtinai reikalauja konfrontacinio kurso Rusijos kryptimi taikymo dėl Maskvos veiksmų Sirijoje, Ukrainoje ir kitose politinės įtakos zonose.
Tačiau prieš raginant pradėti naują Šaltąjį karą, kuris turėtų ilgalaikių ir sunkiai nuspėjamų neigiamų padarinių tiek ES, tiek ir Rusijai, Briuselis turėtų imtis naujos pragmatiškos politikos dėl rytinės kaimynės taikymo. Vertėtų iš naujo nustatyti strateginius ES tikslus Eurazijos regione bei priimti Maskvos iššūkį dėl Eurazijos sąjungos. Politika, pagal kurią konkuruojant su Rusijos vadovaujama Eurazijos sąjunga išnaudojamos taip pat ir bendradarbiavimo su Rusija galimybės, galiausiai būtų ženkliai sėkmingesnė nei dėl beviltiškumo kylanti konfrontacijos strategija.