Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (141)
Kelionių dilemos: kaip iš rusės ar lenkės pavirsti lietuve?

Kelionių dilemos: kaip iš rusės ar lenkės pavirsti lietuve?

Didžiausias mano kelionių košmaras – ne vėluojantys lėktuvai (kas tos kelios valandos, palyginti su trimis paromis tarp žemės ir dangaus vietoj vienos nakties skrydžio – turėjau ir tokių nuotykių dėl 15 minučių pavėlavusio piloto), byrantys lėktuvai (skrendant su indais, kartais tenka prilaikyti nuolat iš laikiklio virstančius ekranus – juokas, bet iš kur man žinoti, kad nieko panašaus nevyksta variklyje?), remonto reikalaujantys viešbučiai (Azijoje kone kiekviename reikia paprašyti tai sujungti vamzdžius, tai priversti veikti dušą, tai sutvarkyti spyną), angliškai nemokantys ar visai į kitą pusę nuvežantys taksistai. Košmaras Nr. 1 yra diskusijos apie mano tautybę.

Scenarijai būna įvairūs. Kai kurie – juokingi. Pokalbis Nepale (kad ir ką galvotumėte apie panašius užkampius, kalbamės visai suprantamai angliškai): „Iš kur tu?“ – „Iš Lietuvos.“ – „Iš kur?“ - „Iš Europos.“ – „O ji kur?“ Kai perpratau sistemą, trumpindavau: „Iš kur atkeliavai?“ – „Iš Europos.“ – „Ar tai – graži šalis?“ Kai neturėdavau laiko, trumpindavau: „Iš kur esi?“ – „Iš Skandinavijos/Vokietijos/Švedijos/dar kur nors.“

Vienas gidas pasirodė nepėsčias – mikliai išsitraukė knygutę, kurioje turistai palieka padėkas, atvertė kažkokių švedų komentarą ir liepė skaityti. Paskui - danų. Kai perėjome prie olandų kalbos, nebeištvėriau: „Galiu paskaityti švediškai, iš bėdos – dar ir daniškai, bet nenorėk, kad mokėčiau visas pasaulio kalbas!“

Nepalas, Šri Lanka, Japonija ar Tanzanija – menka problema. Mūsų pakraštys jiems tikrai atrodo kaip kitas pasaulis, tad nereikia turėti vilčių, jog išvardins Baltijos šalių sostines ir prezidentus (nors yra tekę sutikti žinančiųjų ir apie krepšinį, ir kur yra Ryga). Užtat kelionės po artimąjį užsienį, pavyzdžiui, Turkiją ar panašius mūsų turistų mėgstamus kraštus kartais priverčia suglumti.

Mes maukiame degtinę? Atvažiuokite ir patys pasižiūrėkite!

Viskas prasideda nekaltai – nuo visokių „cześć“ ir „привет“ (jei kas nesuprantate - „labas“ lenkiškai ir rusiškai). Jei suvenyrų pardavėjas – nekreipiu dėmesio. Bet kartais tenka su tais poliglotais pabendrauti, pavyzdžiui, jei dairausi vietos užkąsti.

Sykį su drauge, Alanijoje maklinėdamos nuo vieno restorano prie kito, sustojome pasklaidyti meniu. Prišokęs padavėjas paslaugiai atvertė puslapį rusų kalba. „Pala pala“, angliškai paklausiau, „kodėl šitas?“ Jis nepasimetė: „Kad suprastumėte.“ Mums parūpo, kodėl jis galvoja, jog kalbame rusiškai. „Nes atrodote kaip rusės.“ Nežinau, kaip „atrodo rusės“, – teko matyti rusių juodais plaukais ar įkypomis akimis, o mums – toli iki jų, tad leidau sau suabejoti. Padavėjas toliau įtikinėjo, kad suprantame rusiškai (žinoma, kad suprantame, mokame skaityti, kalbėti ir taip toliau), bet juk buvome Turkijoje, kur pagrindinė kalba turėtų būti turkų, paskui – galbūt anglų, gal dar vokiečių ar prancūzų! Nelabai svarbu, kad ten knibždėte knibžda rusų turistų, – jei nori kalbėtis jų gimtąja kalba (o paprastai taip ir tenka daryti), kalbėkis, tačiau nebūtina tikėtis, kad kiekvienas užsienietis ją moka (priešingai nei, pavyzdžiui, angliškai).

Negana to, mes su drauge sėkmingai galėtume būti estės, suomės, airės, vokietės, belgės, gal net prancūzės – visur yra visokio gymio žmonių. Juoba kad Alanija pilna būtent skandinavų, o ne minėtais žodeliais besisveikinančių tautų atstovų. Mūsų kraujas įkaito (nieko keisto, kai lauke – apie +30) ir ėmėme padavėjui aiškinti mūsų istoriją. Kai jis vis tiek nesuprato (negali pykti - užsipuolėme žmogų, bet reikėjo taisyti padėtį), mečiau paskutinį argumentą (gal ne visai teisingą, bet emociškai stiprų): „Girdėjai ką nors apie Turkijos ir Armėnijos santykius? Tai va, mūsų ir Rusijos reikalai – panašioje plotmėje.“ Tada jis taukšt! užvertė meniu ir liepė nešdintis. Mes taip ir padarėme, išdidžiai atsukusios jam nugarą.

Tada dar šiek tiek tarpusavyje padiskutavome apie turkų, egiptiečių ir jų kaimynų nenuovokumą, gimstantį iš begalinio noro įsiteikti turistams. Visai nebūtina, kad su manimi kalbėtų gimtąja kalba (puikiai susikalbu angliškai), bet jei labai norisi, aš nieko prieš pabendrauti rusiškai, tik gal pirmiau išsiaiškinkime, ar abi pusės moka šią kalbą ir sutinka ją vartoti. Vis mąstau, kodėl vargšams lietuviams vis kimba etiketė „rusas“ ar „lenkas“ – nei jie ar mes esame išskirtinės išvaizdos, nei ką. Vienintelis į galvą šaunantis paaiškinimas – Rusijos turistai daugelyje šalių yra taip prastai užsirekomendavę, kad jų neįmanoma neatsiminti. Čia rašoma, esą jie yra nemėgstamiausi iš visų, kitose apklausose jie nusileidžia tik lėbautojams britams ir nutukusiems bei triukšmingiems amerikiečiams. Gal padavėjai ir pardavėjai stengiasi iškart įtikti, kad nesulauktų kokios nemalonės...

Panašu, kad ne mus vienas užkniso nenuovokūs turizmo verslo atstovai. Tiesa, aš jau nebekovoju su galvojančiaisiais, kad vakarais išmaukiame po stiklinę degtinės. Tiesiog liepiu atkeliauti į Lietuvą ir nutempiu vakarienės į kokį restoraną.

Būkime bent Hanibalo Lekterio gimtinė

Yra ir kita medalio pusė – kad ir kaip mielai pasakočiau apie krepšinį, kadaise didžiausią Europos valstybę, šaltibarščius, greičiausią pasaulyje internetą ir kitas gėrybes, dažnai verčiau tampu suome, latve, vokiete ar dar kuo nors, kuo tik mane svetur palaiko. Gyvenu Vokietijos pietuose, ant Dunojaus krantų, esančiame Ulmo mieste, kuris žinomas dėl gražuolės katedros su aukščiausia pasaulyje varpinės ir kaip Alberto Einšteino gimimo vieta. Neseniai vienas pažįstamas pasiteiravo, ar daug jame gyvena lietuvių. „Nežinau, bet nelabai jų ir ieškau“, – prisipažinau. Jis pusiau rimtai paaiškino: „Reikia žinoti, kad išvengtum.“

Juokas juokais, bet kartais to tikrai norisi. Ypač kai Londono gatvėje aplenkia pora trejetas sportiniais kostiumais apsirėdžiusių vyrukų ir iš paskos nusidriekia: „Kurv..., nach..., kokią ledinę pupą vakar nukabinau, bl...“ Gal ir malonu būtų pabendrauti su tautiečiais, bet ką su tokiais kalbėti? Deja, man tokio entuziazmo, kokiu Danijoje trykšdavo Gabrielė („palikau už valytuvo raštelį, pasakodama, kaip smagu matyti lietuvius ir kviesdama susitikti, nes juk esame lietuviai!“), trūksta.

Štai svetur gyvenantys tautiečiai įsitikinę, kad Lietuvos įvaizdis užsienyje – tik patenkinamas arba blogas, nors jis, tiesa, po truputį gerėja. Galima sutikti su buvusio užsienio reikalų viceministro Evaldo Ignatavičiaus nuomone, kad „tai turbūt pirmiausia atspindi galvojimą apie Lietuvą, nes tai sako užsienyje gyvenantys lietuviai, su Lietuva susiję labai asmeniniais, labai emociniais ryšiais. Jie galbūt ir išvyko iš Lietuvos, kad čia jiems kažko trūko, kažkas nepatiko, ir jie dabar savo emociją taip išreiškia.“

O koks tas tikrasis mūsų įvaizdis? Kai kuriems atrodome keistuolių šalis (čia nusipelnė „Lietuvos kvapą“ sugalvojęs Turizmo departamentas ir „tankais“ važinėjantis Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas). Kiti aiškina, kad tesame molio motiejai – esą dėl savo lėto mąstymo ir pavėluotos reakcijos. Kad reaguojame lėtai, teisybė – ginčams dėl atominės elektrinės, žemės pardavimo užsieniečiams, „Eurovizijos“ ir kitų reikalų sugaištame tiek laiko, kad turtais aplenktume Brunėjaus sultoną, jei tik kas už tai mokėtų. Bet tikrai nesame lėti – pažiūrėkite, kaip kroso trasoje skrieja Laura Asadauskaitė.

Lietuviai imigrantai, sako, turi daug veidų – vieniems jie darbštūs ir universalūs darbuotojai, padarantys daugiau nei vietos žmonės, kitiems – nuolanki, savo teisių neginanti darbo jėga, tretiems – pavojingi nusikaltėliai, nors mūsų tautiečių nusikalstamumas užsienyje nublanksta, palyginti su albanų ar rumunų. Mes patys turime pretenzijų vadintis Baltijos tigre ir būti regiono lydere, auginti geriausius pasaulyje krepšininkus ir būtinai laimėti „Euroviziją“.

Remdamasi savo klajonėmis po pasaulį galiu pasakyti, kad iš tiesų užsieniečiams esame jokie. Malonios išimtys (kažkas atsimena, kad esame vieni iš trijų, kad gyvename netoli Rusijos – ir vėl ji... – kad žaidžiame krepšinį, kad pirmininkavome ES Tarybai, kad tuoj turėsime eurą) tik patvirtina šitą taisyklę. Žinoma, tai geriau nei būti vadinamiems kardadančiais. Bet aš mieliau prisistatyčiau esanti iš Hanibalo Lekterio gimtinės nei iš „tos šalies, kuri... žinote Baltijos jūrą? Tai va, vienoje pusėje yra Švedija, piečiau – Vokietija... Ne, mes nekalbame nei lenkiškai, nei rusiškai“. Pats laikas taisyti šitą klaidą ir pagaliau sugalvoti, kokį savo įvaizdį įkalti užsieniečiams į galvas.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA