Europos Komisijos pirmininko Jose Manuelio Barroso praėjusią savaitę pasakyta kalba dėl ES situacijos suteikė galimybę dar kartą pamąstyti, kokią ES norėtume matyti tiek kaip politikai, tiek ir kaip piliečiai.
Artėjantys EP rinkimai turėtų suktis ne apie krizės suvaldymą, o apie ateitį. Dažnai girdime žmones kalbant, kad ES neteko savo pagrindinės misijos – susitaikymo po Antrojo pasaulinio karo ir mobilizacijos prieš artimąjį priešą – komunistinį bloką. Dabar šio priešo nebėra, o naujosioms kartoms per daug neberūpi karo pamokos. Vadovaujantis šia logika, ES turėtų ateiti galas, tačiau tai egzistuoja tik nacionalistų, tokių kaip Nigelis Farage’as, galvose.
Iš tiesų praeities pamokos gerai saugomos ir turėtų būti primenamos kaip įmanoma dažniau. Prieš šešiasdešimt metų jaunuoliai ėjo į karą. Šiandien jie dalyvauja Erasmus mainų programose. Prieš šešiasdešimt metų Europos šalių piliečiai kovojo su diktatūromis. Dabar ES užtikrina išsivysčiusią bei giliai tradicijas turinčią demokratiją beveik 500 milijonų Europos gyventojų. Tai pasiekta ne dėl gero nacionalinių vyriausybių darbo, o dėl ES – sinergijos tarp išsisklaidžiusių nacionalinio lygmens pastangų – egzistavimo. Taigi ES skirta ne pokario laikotarpiui ar šalimai įsitaisiusiam priešui, ES – potencialas reaguoti į piliečių poreikius.
ES – galia ir potencialas. Globalizacijos apimtame pasaulyje, nacionaliniai sprendimai beveik neturi svorio. Jei prieš tam tikrą laiką ekonominės ir politinės jėgos priklausė nuo pramonės revoliucijos, vėliau – nuo laisvosios prekybos ir bendrosios rinkos, dabar galia sunkiai įsivaizduojama be finansinio pajėgumo. Taigi jei Europa nori būti stipresnė, jai reikia stabilios bendros valiutos, jungtinių finansinių rinkų bei stiprių finansinių institucijų. Maža to, Europai reikia institucijų, biudžeto bei centralizacijos, kad bendroji valiuta būtų išlaikyta.
Be jokios abejonės, Europa šiuo metu turi sunkumų dėl to, kad vieninga valiuta sukurta ES lyderių kaip politinis projektas. Kai ištinka ekonominiai sukrėtimai, trūkstamos jungtys turi būti nedelsiant sukurtos. Tuo pačiu metu reikia ir trumpalaikių skubių sprendimų. Tačiau neturėtume nukrypti nuo prioriteto kurti stiprią ir įtakingą sąjungą, kuri geriau išsaugotų piliečių interesus globaliame pasaulyje.
Ar galime apsaugoti gyventojų asmeninius duomenis bei pasipriešinti JAV dėl PRISM sekimo programos? Ar galime tinkamai sureguliuoti prekybos sąlygas tarptautiniuose komerciniuose santykiuose? Ar galime sukurti sąlygas didžiausios pasaulyje ekonomikos vystymuisi? Įtaka susisusi su galia. Noriai pritarčiau suteikti daugiau galių ES, jei ši savo ruožtu užtikrintų didesnę bei efektyvesnę mano interesų apsaugą nei nacionalinės institucijos gali pasiūlyti.
Alyvuogių aliejaus buteliukų dydis, agurkų forma ar greičio apribojimai keliuose gali būti sėkmingai sprendžiami nacionalinių vyriausybių. Tačiau tikiuosi, kad ES sukurs taisykles, padėsiančias išlaikyti finansinį stabilumą, skatinti konkurencingumą bei geriau apsaugoti ES interesus tarptautiniuose santykiuose. Tai reiškia daugiau sprendimo darymo galių, daugiau disciplinos bei aukštesnį biudžetą. Būtent tokios Europos reikia man: ne tam, kad išspręstų visas mano problemas, bet kad būtų pajėgi apginti mano interesus. Todėl vieninga valiuta, bankų sąjunga, fiskalinė sąjunga bei socialinė parama man yra svarbūs. ES gali būti daug efektyvesnė šiose srityse nei bet kuri nacionalinė vyriausybė.
Būtent apie tai turėtume kalbėtis su gyventojais. ES skirta tam, kad padarytų mus didžiausios pasaulinės ekonomikos dalimi, nustatytų ir apsaugotų aukštus demokratinius ir socialinius standartus bei efektyviai gintų mūsų interesus tarptautinėje arenoje.
Ivailo Kalfinas – Europos Parlamento (EP) narys iš Bulgarijos, buvęs šios šalies ministras pirmininkas ir pagrindinis derybininkas dėl Bulgarijos stojimo į Europos Sąjungą (ES) 2007 m.