Naujoji svajonė apie politinę Europos Sąjungą išgyvena patį sunkiausią laikotarpį. Euroskeptikai teigia esantys realistai – tačiau kas gali būti dar netikriau už iliuziją, jog kuri nors Europos tauta gali turėti nuosavą, nuo bendrų kontinento įvykių atskirtą istoriją, rašo „The Guardian“. Jau mažiausiai 1000 metų Europa kuria bendrą kultūrą.

Iš pradžių Europos vienybė rėmėsi krikščionybe ir 11 a. pagimdė bendrą meno, architektūros ir filosofijos stilių, peržengusį besiformuojančių valstybių sienas. Gotikos architektūra pasklido iš Paryžiaus po visą Europą. Kas mums dabar atrodo realesni – viduramžių karalių žygiai ar gotikinių bažnyčių elegancija? Nereikšmingi nacionalinės politikos vingiai, euroskeptikų laikomi tikrąja Britanijos istorija, yra niekas, palyginus su neblėstančia Europos kultūros istorijos didybe, rašo dienraštis.

Kita Europos kultūrinė revoliucija – Renesansas – buvo dar kosmopolitiškesnė. 15 ir 16 a. europiečiai atrado užmirštą graikų ir romėnų paveldą. Renesansas lyg gaisras išplito visame regione. Visa tai apibendrina Ticiano šedevras „Europos pagrobimas“ – mito, davusio Europai vardą, vizija, Venecijoje nutapyta Ispanijos karaliui.

Tačiau ES nesugeba atspindėti gyvybingos bendros kultūrinės istorijos, teigia „The Guardian“. ES interneto svetainė pavadinta „Europa“, tačiau, apsilankę joje, pamatome ne Ticiano paveikslą, o tik plokščią mėlyną banalybę. Kodėl neišnaudotas kultūrinis Europos vieningumas? Be to, siekiant tikslumo, Europos estetika turėtų apimti ir musulmoniškojo meno paveldą, kuris nuo ankstyvųjų viduramžių darė įtaką krikščioniškajai ir klasika paremtai dailei.

Per gražiai skamba? Tarytum greta kruvinos, kasdienio smurto kupinos Europos istorijos, skaldytos Reformacijos ir nacionalizmo bangų, buvo pamažu kuriama slapta kultūrinė bendruomenė, kuri – stebuklų stebuklai! – priima ir visas kitas kultūras. Tačiau tokia yra istorinė tiesa, tvirtina dienraštis. Kiekvieną susiskaldymą skatinantį Europos istorijos įvykį atsvėrė vienijantis kultūrinis faktorius.

Visi Europos meniniai judėjimai tebuvo tik judėjimai. Visi, tiek istoriniai, tiek šiuolaikiniai stiliai jungė visos Europos intelektualus ir publiką. Net 19 a. į madą atėjęs nacionalizmas nesužlugdė bendros Europos kultūros istorijos – nes pats nacionalizmas yra bendra Europos idėja. Šiandien tikėtina, jog Europos bendrija yra ant didžiausio pasiekimo nuo Koperniko laikų slenksčio, jei „CERN“ didžiajame hadronų priešpriešinių srautų greitintuve bus padarytas svarbus atradimas.
Netrukus bendra tapatybe tikintys europiečiai turės pakilti ir prabilti apie unikalų mūsų kultūros turtingumą ir atvirumą.

Įsivaizduokime, kad euroskeptikai grąžina į gimtąsias garsiausių dailininkų, kad ir to paties Ticiano ar Briugelio, šalis Britanijoje esančius jų darbus – tuomet Londono Nacionalinėje galerijoje teliktų viena, 18 a. anglų portretus eksponuojanti salė, o euroskepticizmo kvailumas taptų akivaizdus, teigia „The Guardian“. Tikėti Europa nėra idealizmas, tuo labiau – ne biurokratinė abstrakcija. Jei matote, kokia spalvinga mūsų istorija, suprantate, kaip giliai širdyje mes esame europiečiai ir kokios gilios mūsų bendros tapatybės šaknys, tikina „The Guardian“.