Jau ir prieš dešimt metų niekas neteigė, jog savi-įvaizdis susideda tik iš tautinės tapatypės. Kaip save apsibrėži – pagal gimtą šalį, kalbą, lytį, išsilavinimą, seksualinę orientaciją ar kokią subkultūrą – priklauso tik nuo tavęs. Tačiau, nors būdama gan jauna, atsimenu tą prieš į Europos Sąjungą įstojant greit tarytum užcementuotą dichotomiją: „lietuviai vs. europiečiai.“ Po dešimties metų, šis klausimas – kuo save laikai? – skamba kiek juokingai. Manau, ne vieno galvoje būta panašių dabar juoką keliančių pokyčių.

Nežinau, ar šitokia dichotomija buvo akcentuojama dalies euroskeptikų, taip tarytum pabrėžusių savo lietuvybę ir (nevisiškai aišku, kaip apibrėžto) europietiškumo jai keliamą grėsmę. Manau, mintys apie tai, kaip, įstojus į Europos Sąjungą, keisis lietuvių tautinis identitetas, aplankė – visiškai suprantamai – ne tik euroskeptikus. Kuris identitetas nugalės, ar neapnyks tas gimtasis, ar neišsibėgios žmonės, kas bus su kalba: didžiajam žingsniui besiruošiant, kilo realesnius ir mažiau realius scenarijus provokavę klausimai.

Kas gi atsitiko tą žingsnį žengus? Žinoma, per dešimt metų atsitiko daug visko. O identiteto klausimai, manau, pamažėle aprimo. „Lietuvybė“ ir „europietiškumas“ per tuos dešimt metų tarytum susidraugavo ir ne vieno galvoj dabar žengia koja kojon. Vietos savimonėje, pasirodo, čia būta abiems. O suvokus, kad neturi pasirinkti vieno savo tapatybės aspekto, kuris tau yra svarbiausias, ar kurį nori akcentuoti, tarytum nukrenta didžiulė našta. Vieno aspekto nei reikia rinktis, nei jį pasirinkus kas savyje pasikeičia. Europos Sąjunga : ne tik judėjimo, bet ir identiteto laisvė? O euroskeptikų, beje, niekas ir po dešimt metų neverčia laikyti ar vadinti savęs europiečiais.

Koks išlaisvinantis gali būti suvokimas, jog tapatypės pačios savaime neturi konkuruoti, jog vienos yra sugretinamos, o kitos – supriešinamos, ne kokių universalių jėgų, o tam tikrų visuomenės grupių. Metams bėgant, subyrėjo – ar bent aptrupėjo – ir šitoks lietuviškos-europietiškos tapatypės skirtumų fasadas. Belieka tikėtis, kad galbūt po dar dešimties metų grius ir kitos, jau dabar nykstančios dichotomijos. Lyčių vaidmuo, europiečiai vs. neeuropiečiai, vienos ar kitos seksualinės orientacijos žmonės, ir kitos žmonių grupavimo metodikos, kurių funkcijos visuomenėje retai kada atneša gera abiem suskaldytosioms grupėms. Terminai „lietuviai“ ir „europiečiai“ jau nebesipeša, ar bent jau taip aršiai. Gal tai ir nėra didžiausias dešimties metų Europos Sąjungoje pasiekimas, bet, kaip europietė ir kaip lietuvė, sakyčiau, visai smagus.