Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (1)
Kas iš tiesų trukdo spręsti ES problemas?

Kas iš tiesų trukdo spręsti ES problemas?

Debatus dėl Europos ateities apsunkina apgaulinga ir emocionali retorika, kurią pasitelkus abstrakčiai kalbama apie „glaudesnę Europą“, o tai kliudo produktyviai diskusijai apie tikrąsias Europos Sąjungos (ES) problemas. Iš tiesų, už įmantrių kalbų slypi esminiai klausimai, į kuriuos turi būti įtikinamai atsakyta. Ką iš tiesų reikš „Federacinė Europa“? Ar „Europietiškasis solidarumas“ – tai savitarpio pagalba paremta Europa, kuriai prieštarauja Vokietija, ar masiški finansinės paramos paketai, kuriuos suteikia Europos centrinis bankas (ECB)?

Tokia retorika dažniausiai parodo centrinės valdžios šališkumą, o „glaudesnės Europos“ siekimas demonstruoja ne tik tai, kaip ES gali ekonomiškai bei politiškai konkuruoti su politiškai centralizuotomis valstybėmis, tokiomis kaip JAV ir Kinija, tačiau tai taip pat gali sukelti painiavą dėl ekonominio konkurencingumo bei karinės stiprybės. Eurointegracijos teikiami privalumai gali būti jaučiami per individualias, ekonomines ir kitokias sąveikas, be to, tai gali paspartinta reglamentacinių barjerų pašalinimu.

Centralizuotas požiūris neatsižvelgia į galybę ekonominės veiklos prieštaravimų tarp ES valstybių narių bei ignoruoja faktą, kad tarp mažųjų ES valstybių galima rasti daug daugiau ekonominės sėkmės pavyzdžių nei tarp didžiųjų ES valstybių narių. Euro zonoje BVP augimas nuo 2008 m. svyravo nuo -23,6 proc. Graikijoje iki 5,2 proc. Slovakijoje; už euro zonos ribų šis rodiklis svyravo nuo -4,1 proc. Jungtinėje Karalystėje (JK) iki 12,5 proc. Lenkijoje. Lenkijos, Slovakijos, Baltijos valstybių, Bulgarijos, Švedijos ir Vokietijos ekonomika augo greičiau nei JAV, tuo tarpu Vengrijoje, Danijoje ir beveik visose euro zonos šalyse buvo užregistruotas ekonomikos traukimasis.

Šie svyravimai egzistuoja dėl skirtingų valstybių vykdomų politikų, kurios atskleidžia esminį klaidingą manymą, jog ES valstybių narių problemų sprendimai gali iš esmės būti priimti ES lygmeniu. JAV federacinė vyriausybė nepriima atsakomybės už atskirų valstijų problemų sprendimą. Iš tiesų valstijos, labiausiai nukentėjusios nuo smogusios krizės, pačios ėmėsi reformų.

Panaši situacija ir su „europietiškais“ sprendimais, pavyzdžiui, Italijos problemomis. Italijai reikia „itališkų“ sprendimų , Graikijai – „graikiškų“, Portugalijai reikia šiai valstybei tinkančių sprendimų ir t.t. Europinio lygmens planai neturi silpninti valstybių skatinimo imtis iššūkių, su kuriais susiduria, o tai reiškia ypatingą pavojų, kalbant apie finansinės pagalbos paketų skyrimą euro zonos ekonomikoms.

Per dabar vykstančias diskusijas taip pat dažnai ignoruojamos ar netgi iškreipiamos vertybes, kurioms ES instituciniai planai turėtų tarnauti. „Glaudesnė Europa“ negali iš principo būti tikslu. Bet kuriam tikinčiam tradicinėmis europietiškomis vertybėmis, asmeninės laisvės, tarp jų ir ekonominė laisvė, bei su jomis susijusi atsakomybė sudaro esminį institucijų vystymosi ir įvertinimo kriterijų, tiek vietos, tiek ir europiniu lygmeniu.

Europos projekto širdyje glūdi vieninga rinka, pagalbos vienas kitam principas, „keturios laisvės“ bei kitos tradicinės privilegijos, pavyzdžiui, žodžio laisvė bei religija. Šios vertybės universalios.
Be to, šių vertybių įtvirtinimas ES institucijų planuose nereikalauja aukų, kalbant apie ilgalaikį BVP augimą bei darbo rinką. Priešingai, patirtis rodo, kad ekonomikos liberalizavimas bei depolitizavimas (įskaitant valstybinių išlaidų dalį) gyvybiškai svarbus ilgalaikiam atsigavimui užtikrinti.

Tačiau nėra būdo numatyti, ar ES lyderiai imsis šios strategijos įgyvendinimo. Galiausiai ES ateitis priklausys nuo ES valstybių narių vykdomos politikos, kuri, savo ruožtu, priklausys nuo skirtingų bei varijuojančių politinių situacijų.

Neverta abejoti, kad ypatingai reikalingų reformų atidėliojimas gali būti labiau nei rizikingas – tai gali turėti katastrofiškų pasekmių euro zonai. Iš tikrųjų, atsižvelgiant į sukauptas ES šalių narių valstybines skolas bei spartų gyventojų senėjimą, dabartinės situacijos išlaikymas gali tik pagilinti ekonominę krizę, o tai keltų grėsmę pačiam euro egzistavimui. Net jei tokios ES institucijos kaip ECB ir toliau tęstų gelbėjimo operacijų masto didinimą, šios nekompensuotų reformų trūkumo. Priešingai, tokios gelbėjimo operacijos tik padidintų socialinį ir politinį sąmyšį euro zonoje, nes europiečiai vis dažniau abejoja tokių operacijų teisėtumu.

Dėl skirtingų reformų kylančios rizikos turėtų būti vertinamos šiame fone. Nepaisant skambančių kaltinimų dėl griežtų taupymo priemonių, darbo rinkos lankstumo ir pan., yra pagrįsta galimybė, kad šios reformos bus įvykdytos. Daugiausiai problemų turinčios ES valstybės narės juda šia linkme, o reformų sėkmingumas didžiąja dalimi priklauso nuo to, kaip sparčiai jos bus pradėtos. Lenkijos, Estijos, Švedijos ir Vokietijos pavyzdžiai rodo, kad ankstyvos reformos gali duoti didžiulių socialinių rezultatų.

ES ateitis galiausiai priklausys nuo konkuruojančių politinių jėgų daromo spaudimo balanso, ypač nacionaliniu lygmeniu. Šiame etape nėra jokio į laisvumą orientuotų reformų trūkumo ar spaudimo vykdyti valstybinius įstatymus. Jei tikintiems tradicinėmis europietiškomis vertybėmis nepavyks užtikrinti, jog jų balsai būtų išgirsti, miglota retorika ir toliau stelbs konstruktyvius debatus dėl ES problemų, o nevykę įstatymai ir toliau kliudys ES ateičiai.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA