Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (12)
Kas darosi su Europa?

Kas darosi su Europa?

Kas darosi su Europa? Toks klausimas vis dažniau įsipina į mano mintis stebint, kas dedasi aplink. Dar XIV amžiuje Gediminas kvietė į Vilnių kitataučius, o šiandien kratomės imigrantų, prieš kai kuriuos dar pakeldami ranką, nekalbant apie virtualioje erdvėje besiliejančią neapykantą.

Net gerokai toliau pažengusių ir turtingesnių valstybių žmonės kelia ranką prieš savo tautiečius. Ilgai ėję į Europos Sąjungą (ES), nebenorime vadovautis jos taisyklėmis, britai apskritai mielai išstotų, o islandai, krizės pradžioje lyg ir užsimanę Briuselio užtarimo, dabar persigalvojo.

„Į rinkimus nevaikštau, už nieką nebalsuoju“ – šis „Skamp“ dainos tekstas puikiai apibūdina pastaruosius Europos Parlamento (EP) rinkimus. Lietuvos įvaizdį išgelbėjo kartu vykę prezidento rinkimai ir į dugną nustumta Tautininkų sąjunga, užtat kai kuriose šalyse žmonės visai nesivargino balsuoti, o kurie balsavo, rinkosi euroskeptikus ir populistus.

„Ekonominiai ir kiti apčiuopiami dalykai – laisvas judėjimas, euras – visiems patinka, bet ES nėra jokio turinio. Iš to gimsta nusivylimas“, – svarsto žurnalistas ir kultūros antropologas Virginijus Savukynas.

Didžiosios Britanijos vyriausybės vadovas Davidas Cameronas taip aiškina euroskeptiškų politinių jėgų sustiprėjimą pastaraisiais metais – esą ES yra „per didelė ir per daug nurodinėja“, užuot sutelkusi dėmesį į augimą bei nedarbo mažinimą. Ši šalis, Vokietija ir Prancūzija, kur radikaliai nusiteikusios politinės jėgos sėkmingai pasirodė ką tik vykusiuose rinkimuose į EP, paragino reformuoti Bendriją.

Dešiniuosius radikalus gimdo globalizacija

Anot kultūros antropologo V. Savukyno, akivaizdu, kodėl Europoje stiprėja dešinieji, – tai gimsta iš globalizacijos logikos. „ES yra globalizacijos projektas, bet ji neturi kultūrinio pagrindo. Bendrija prasidėjo nuo ekonominių, o ne kultūrinių dalykų. Iš pradžių kilusį entuziazmą ir optimizmą dėl ekonominio stiprėjimo, laisvo judėjimo, kai žmonės pamatė, kad nėra jokio kultūrinio turinio, pakeitė nusivylimas.

Matome regioninių ir tautinių tapatybių stiprėjimą – tai yra atsakas į globalizaciją, Ši tendencija ir toliau stiprės, bet tame didžiulio blogio nematau. Blogis yra neapykanta kitiems, ką galima pavadinti šovinizmu, o savo šaknų žinojimas nėra blogai.“

Žurnalisto žodžiais, globalizacijos akivaizdoje žmonės nori kažko artimesnio, ir tauta tampa būtent ta atrama. Lietuvoje taip pat kyla nacionalizmo ir tapatybės klausimas, tačiau į tai apeliuojančios politinės jėgos esančios perdėm radikalios ir „lietuvišką tapatybę suvokia nekūrybiškai – tik kaip poreikį išsaugoti tai, ką paliko mūsų protėviai. Tačiau kiekviena karta savaip perkuria tą tapatybę, tad reikia kūrybos ir atsivėrimo pasauliui“.

Lietuvos istorijai didelį dėmesį skirianti Tautininkų sąjunga rinkimuose pasirodė kukliai – surinko vos 2 proc. balsų ir liko priešpaskutiniai. Užtat kai kuriose kitose šalyse euroskeptiškai ar radikaliai nusiteikusios partijos triumfavo. Rinkimus Prancūzijoje laimėjo kraštutinis dešinysis Nacionalinis frontas, Didžiojoje Britanijoje – kiek nuosaikesnė Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partija, Danijoje – antieuropietiška Danijos liaudies partija. Sėkmingai radikaliai nusiteikusios partijos pasirodė ir Graikijoje bei Vengrijoje. Jų atstovai EP turės maždaug 130 vietų iš 751.

Šoku daugeliui tapo ne tik rinkimų rezultatai kai kuriose valstybėse, bet ir rinkėjų pasyvumas. Mažai kur jų balsavo daugiau nei pusė, o Čekijoje ir Slovakijoje prie balsadėžių atėjo mažiau nei 20 proc.

„Kol ES liks įklimpusi savo pačios abstrakcijose, rinkėjų apatija tęsis“, – pažymėjo Londone gyvenantis politinės rizikos analitikas Marcusas Howas. Pasak jo, „rinkėjų apatija“ yra pirmi žodžiai, kurie ateina į galvą, mąstant apie EP rinkimus. 2009-aisiais jų aktyvumas siekė 43 proc. – mažiau nei kada nors iki tol. Analitikas nurodo ne vieną tokios situacijos priežastį: EP nutolimas nuo žmonių, menka politikų kvalifikacija, EP kaip tik techninio pagalbininko vaidmuo. Srityse, kur EP vaidmuo aiškiai apibrėžtas (konkurencijos įstatymų, prekybos politikos, įsipareigojimų stabdant klimato kaitą), jis veiksmingais. Užtat rinkimai atrodo abstraktus reikalas.

Žemyno lyderiai: daugiakultūrės visuomenės nesukūrėme

Dar 2010 metais Vokietijos kanclerė Angela Merkel bene pirmoji iš įtakingų politikų pripažino: daugiakultūrės visuomenės nepavyko sulipdyti. Apžvalgininkai tik kreivai šyptelėjo – ji garsiai tepasakė, kas seniai buvo aišku daugeliui. Įsitikinimas, kad vokiečiai ir imigrantai – šaliai po karo padėję atsitiesti kviestiniai darbininkai bei jų palikuonys, gali draugiškai gyventi kartu, pasirodė tik iliuzija. A.Merkel pripažino, kad atvykėliai nesistengė integruotis ir mokytis vokiškai.

Kas trečias vokietis pyksta, kad šalį užtvindė užsieniečiai, tiek pat įsitikinę, kad šiuos vilioja vien socialinė gerovė, mažiau nei dešimtadalis mano, kad imigrantai sėkmingai prisitaikė.

Netrukus britų premjeras Davidas Cameronas patvirtino: daugiakultūriškumo doktrina žlugo. Ji esą paskatino segregaciją, atskirų kultūrų atstovus laikytis kas sau ir prieštarauti dominuojančioms vertybėms. Kalbėdamas 2011 metų Miuncheno saugumo konferencijoje jis pareiškė, kad Vakarams reikėtų stipriau kovoti su terorizmu, užuot siekus „nepajudinamos tolerancijos“, o imigrantams – stropiau mokytis kalbų, kad perprastų šalies, į kurią atsikraustė, kultūrą ir įgytų išsilavinimą.

„Taip, ji žlugo“, – iškart į chorą įsiliejo tuometis Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, paklaustas apie imigrantų religinių ir kultūrinių skirtumų puoselėjimo politiką. „Mes per daug rūpinomės atvykėlių tapatybe ir nepakankamai galvojome apie juos priimančios šalies tapatybę“, – teigė jis.

Kas mes, europiečiai? Atsakymo nėra

V. Savukyno teigimu, daugiakultūriškumo politika buvo vykdoma netinkamai, nepaliekant jokio pagrindo susikalbėti. Jis priminė ginčus dėl religinių simbolių, kurie garsiausiai skambėjo Prancūzijoje. Prasidėjusios nuo noro uždrausti musulmonėms dengti veidus, taip esą ginant jų žmogaus teises, diskusijos šioje šalyje baigėsi visišku religinių simbolių (skarų, turbanų, kryželių ir pan.) dėvėjimo draudimu valstybinėse mokyklose.

„Žmonės turi pradėti gyventi kartu nuo tuščio lapo, be jokių simbolių, kultūrinių ryšių, kurie jungtų erdvėje, – kalbėjo žurnalistas. – Akivaizdu, kad tai negali veikti. Europos šaknys yra krikščioniškos, ji sukūrė Vakarų civilizaciją, mūsų gyvenimai sąlygoti kultūriškai, o dabar visko atsisakyta. Ant tuščio lapo nieko nepadarysi. Savo šaknų atsisakymas yra daugiakultūriškumo politikos nesėkmė. Turi pripažinti save, kad ir kitus pripažintum. Tik tuomet gali megztis dialogas tarp kultūrų.“

Pašnekovas pripažino, kad radikalų populiarėjimas iš dalies nulemtas ir politinio korektiškumo, tolerancijos bei noro ginti žmogaus teises. Pavyzdžiui, burkos dėvėjimas jam taip pat atrodo žmogaus teisė, jei moteris pati to nori, kaip ir ant kaklo kabantis kryželis. „Su žmogaus teisių diskursu yra problemų, kaip ir su politkorektiškumu. Europą galime sukurti ant balto popieriaus lapo? Esą atsisakę tapatybės, visi kartu galės sugyventi. Šitas projektas miršta. Radikalai yra prieš žmogaus teises, politkorektiškumas – taip pat.“

Paklaustas, kaip tuomet apibrėžti europietį, kas yra jo tapatybės pamatas, V. Savukynas ėmė juoktis. „Geras klausimas... Jei tik žinotume... Kas yra prancūzas, žinome. Kas yra vokietis ar britas – taip pat. Tik ne kas yra ES pilietis. Kas jungia kataloną ar baską su lietuviu ir lenku? Neturime šito atsakymo. Jungia nebent Šengeno, euras“, - pažymėjo žurnalistas. Jis atkreipė dėmesį, kad net ES Konstitucija nėra jungiantis pamatas. Jungtinių Valstijų piliečiai teigia: mes tikime savo Konstitucijoje išdėstytais principais, jie mus padaro amerikiečiais. O kone tūkstančio lapų storio ES Konstitucijos daugelis žmonių net nėra skaitę, todėl sunku nusakyti ir kas yra europietis.

Kaderas Abdolah: labiausiai bijote savęs

Pernai apie daugiakultūriškumą kalbėjau su ketvirtį amžiaus Nyderlanduose gyvenančiu iraniečiu rašytoju Kaderu Abdolah. Jis įsitikinęs, kad tai tėra politinis terminas ir neteisinga etiketė. Savo šalis žmonės palieka su kultūriniu bagažu, bet, įsikūrę svetur, ilgainiui gali sėkmingai tapti kitos visuomenės dalimi, nors kai kurie vis tiek neišmoksta kalbos, ieško saviškių ir gyvena savotiškuose getuose.

Kas verčia priešintis atvykėliams – baimė dėl darbo vietų, nenoras priimti kitos kultūros? Atmetimo reakcija esanti žmogiška, bet labiausiai europiečiai, K. Abdolah įsitikinimu, bijo patys savęs.

„Europą kankina problemos, kurios visu stiprumu pasireikš po 200 metų. Ji sensta, europiečių – lietuvių, olandų – mažėja. Per kitus 50 metų atvyks šimtai tūkstančių afrikiečių ir azijiečių, įlies naujo kraujo ir Europa vėl bus stipri. Imigraciją lemia ne tai, kad kažkas nori atvažiuoti, o tai, kad reikia žmonių. Bet Europa mąsto senoviškai. Nori saugoti savo vertybes, laimė, kitataučiai neleidžia.“

Dar viena neigiamo nusistatymo priežastis – daugeliui musulmonas lygu teroristas, mat tradicinis islamas yra priešiškas Vakarams, o dabar ši religija tapo antrąja Europoje. „Žmonės žino, kad daugelis yra ne tokie“, – kalbėjo K. Abdolah ir pridūrė, kad polinkis į radikalumą – tarytum DNR, jo neišmuši net švietimu.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA