Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (1)
Kaip žiūrėdami į tą patį tašką matome skirtingus dalykus

Kaip žiūrėdami į tą patį tašką matome skirtingus dalykus

Visgi įdomus dalykas tie nesibaigiantys debatai apie Europos Sąjungos ateitį. Tiek Sąjungai išgyvenus ekonominę krizę, tiek ne krizės – lengvu ar sunkesniu – laikotarpiu, euroskeptikai ir eurooptimistai bando išsaugoti savo gretas, ir gal net jas praplėsti.

Dažnas eurooptimistų debatuose naudojamas įrankis, tarytum niekad nedingstantis tūzas kortų eilutėje, yra Europos Sąjungos ir ypač Šengeno erdvės teikiama judėjimo laisvė. Įdomu paanalizuoti, kaip šis įrankis naudojamas, kaip jį bandoma paversti į baubą, ir ar tas baubas gali būti labai baisus.

Žinoma, nepasakysiu nieko šokiruojančio, kad kai kalbama apie judėjimo laisvę, dažniausiai dėmesys nukrypsta į jaunąją kartą, kuriai, sunku paslėpti, pati priklausau. Čia dažnai akcentuojami keli Europos Sąjungos narystės pliusai. Pirmas, atsiveriančios studijų galimybės. Daugiau šalių, daugiau įvairiausių mokyklų ir universitetų. Paprasta. Kiek tų galimybių ir ar visiems jos vienodos? Kaip bebūtų (ir gal kaip bebūtų apmaudu ne-ES jaunimui), bent jau studijų kaina suvienodinama daugumoje ES universitetų būtent visiems ES piliečiams. Ar ta kaina prieinama ir ar yra vėją piniginėje naikinančių stipendijų, paskolų, ir pan. – jau kitas klausimas, į kurį iš savo ir savo draugų patirties galiu subjektyviai atsakyti taip: kas ieško, tas randa. Jei, aišku, mokykloje visų pirma netinginiauji ir nenumoji ranka į užsienio kalbų pamokas.

Antras argumentas, į ką ES narystė atveria duris, yra darbo rinka. Kai geografiškai neapsiriboji darbo paieškomis tik Lietuvoje, visa Europa – nors, aišku, su nebūtinai vienodai lengvai perkandamais reikalavimais – patampa galimybių lauku. Vėlgi, jei moki kalbą ir turi reikalingą kvalifikaciją, gali vykti svetur nebūtinai didesnio atlyginimo ieškoti, bet gal netgi ir darbo, kurio pobūdžio savo šalyje sunku rasti. Pavyzdžiui, Lietuvoje dar menkai pripažįstama jaunimo darbuotojo (ang. „youth worker“) specialybė, kuri kitose ES šalyse jau kurį laiką laikoma viena „oficialių“ profesijų, ir visai kitaip vertinama. Tad kertant šiais laikais kiek butaforine atrodančią šalies sieną, gali pereiti nuo galvos kraipymų, „atsiprašau, koks darbas?“ ir panašių klausimų, prie visai kitokio savo darbo vertinimo.

Galiausiai, jei darbo ar studijų argumentai neatrodo aktualūs, išlieka dar vienas: kelionės. Tai nebūtinai turi būti ne visiems neįkandamas poilsis kur Austrijoje ar prie Viduržemio jūros. Tačiau pats faktas, kad gali sėsti į autobusą ir po pusės paros būti kur Taline ar Varšuvoj (kartais už visiškai juokingą kainą, kuo pati esu ne kartą pasinaudojusi), skamba neblogai. Ar naudojiesi tokia galimybe, ar ne – kitas klausimas, tačiau nežinau, kodėl to nereikėtų linkėti kitiems.

Šitokios judėjimo laisvės, akcentuojamos euro-optimistų, neigiami padariniai dažnai pabrėžiami euroskeptikų. Įdomu tai, kad tie patys privalumai, jų akyse pavirsta į trūkumus. Pavyzdžiui, tos pačios gerokai išaugusios galimybės studijuoti užsienyje pavirsta į baimę „netekti“ gabiausių studentų. Ši baimė gal ir nėra tokia nepagrįsta ir finansiniu atžvilgiu: valstybei tiek metų „investavus“ į jaunąją kartą, dabar baiminamasi, jog vis didėjanti jos dalis taip ir pasiliks užsienyje ir taip „nebeatiduos“ valstybei to, ką ji tikėjosi atgauti. Tas pats samprotavimas perauga ir į kitą, darbo galimybių svetur paieškų, argumentą. Iš tiesų, tiek beišvykstantys gydytojai ir kiti aukštos kvalifikacijos darbuotojai, tiek tiesiog įvairių kvalifikacijų žmonės, tarytum galvos skausmas kamuoja valstybę, besibaiminančią tam tikrų specialistų trūkumo. O kur dar sparčios emigracijos su jos išdidinamų ir tikrų padarinių baime..

Ką į šitokią kritiką galėtų atsakyti eurooptimistai? Mano nuomone, racionali diskusija tarp dviejų pusių galima euro-optimistams visų pirma pripažinus, kad šitie mano minėtieji minusai egzistuoja. Kitas žingsnis, kurį žengti reiktų jau abejoms pusėms, yra padėti šitokius minusus ir pliusus ant svarstyklių ir apsvarstyti koks būtų Lietuvos politinis scenarijus tą judėjimo laisvę apribojus.

Visgi manau, jog judėjimo laisvė yra vienas sunkiausiai užginčijamų Europos Sąjungos ir Šengeno erdvės teikiamų privalumų. Net ir vyresnės kartos euroskeptikams turbūt nelengva minusu laikyti to, ko patys Sovietų Sąjungos laikais slapta troško, ir ko dažniausiai gali tik linkėti savo vaikams. Nuoširdžiai sakant, turbūt nežinau geresnio būdo plėsti akiratį, nei kelionės ar gyvenimas svetur. Pačiai tą darant jau ne vienerius metus, tiek Europoje tiek už jos ribų, belieka sutikti su euro-optimistais: judėjimo laisvė – už, ir tik už.

Parengė Justina Poškevičiūtė

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA