Puikiai prisimenu, kaip prieš dešimt metų su kolegomis iš Vilniaus universiteto debatų klubo nemokamu autobusu (įstojimo į ES proga viešasis transportas buvo nemokamas) nulingavome į Baltupius praktikuotis su kolegomis iš dabartinio Mykolo Romerio universiteto prieš tarptautinį debatų turnyrą „Tartu Open“. Vėliau nuotykinga išvyka į Tartu taps pirmąja mano kelione bendrojoje ES erdvėje – kol kas dar su pasų patikromis, bet jau gerokai laisvesnėje, su beveik nematomomis sienomis.
Iki tol vienintelė mano kelionė į užsienį buvo išvyka į Baltijos šalių moksleivių ekonomikos olimpiadą Rygoje. Važiuojant paaiškėjo, kad uždavinių sąlygų anglų kalba nėra, todėl mokytojai turės jas išversti į kiekvieną valstybinę kalbą. Mus užlaikė pasienyje, todėl mokytojas nespėjo laiku išversti sąlygų ir turėjome šifruoti uždavinių sąlygas, lygindami rusiškas ir latviškas versijas. Pavargę ir truputį nusivylę, pakeliui į priėmimą Lietuvos ambasadoje pamatėme plakatą su užrašu „Esi gaidīts!“ Nežinojome, kad jis reiškia „esi laukiamas“, ir perskaitėme savaip.
Keliauti į Tartu per tą pačią Rygą po įstojimo vėliau atrodys visai kitas reikalas. Net ir nešifruodami lietuviškai ausiai komiškai skambančių plakatų pajusime, kad esame laukiami ir bendroji erdvė sukurta mūsų patogumui. Simboliškai vietoje painios daugiakalbystės – smagi angliškai bendraujančių studentų bendruomenė. Greitai priprasime, kad sienos nebėra barjerai. Bet prieš tai dar reikėjo pasipraktikuoti Romeryje – pirmą kartą pamatyti legendomis apipintą subsidijuotą valgyklą ir laisvadienį ištuštėjusiose, tyliose universiteto erdvėse skambiai pradėti ištaigingą kalbą. Jautėme pareigą savo kalbas pradėti sveikinimu su įstojimu į ES ir kuo gudriau juo pasinaudoti savo pozicijai pagrįsti.
Baigę iškalbos treniruotę, nuskubėjome į autobusą atgal į Vilniaus centrą. Pilnutėlis autobusas iš Baltupių krūpčiodamas judėjo link šurmuliuojančio Senamiesčio, kur vyko įvairūs renginiai. Staiga netoliese susistumdė du „užsišventę“ piliečiai ir vienas dramatiškai tvojo kitam alaus buteliu per galvą. Stiklai, panika, autobusas sustoja, kviečiama policija. Kirba įvairios mintys: kažin, ar, jei transportas nebūtų nemokamas, įkaušę piliečiai nebūtų likę namie pabaigti butelio, užuot su visu buteliu važiavę į miesto centrą? O gal jie netgi gėrė liūdnai pagarsėjusį „Euro“ alų?
Vėliau ne kartą galvojau, kad nemokamas autobusiukas, vežantis susigrūdusią spalvingą kompaniją į renginių pilną miesto centrą, agresyvaus keleivio išpuolis ir mes, besiruošiantys kelionei į Tartu studentai – visa tai galėtų tapti ironiška lūkesčių, galimybių ir jų padarinių pynės metafora. Mus vienija nemokamas transportas, į kurį visi išvelka savo įpročius. Jei ne šventinė akcija, kai kurie gal nebūtų laisvadienį pajudėję iš miegamųjų rajonų, betgi nemokamai duoda, tai imk.
Europos Sąjunga vis dar dažnai įsivaizduojama kaip pinigų, už kuriuos galima palėbauti, maišas. Skirtingai nei, pavyzdžiui, švedų lankstinukai apie struktūrinius fondus, lietuviškieji nemini privalomo valstybės įnašo į šių fondų finansuojamus projektus. Kai kurios savivaldybės netgi teisinasi dėl išlaidavimo, teigdamos, kad čia gi ES lėšos. ES finansuoja didžiąją dalį transporto ir infrastruktūros išlaidų, bet daugelis piliečių to nepastebi, o euroskeptikai, rodos, tyčia renkasi nematyti.
Na, ir, žinoma, ES – tai renginiai... Jau dešimt metų narystės ES sukaktuvės konkuruoja su Lietuvoje sunkiai populiarėjančia švente – Tarptautine darbo diena. Narystė ES labiausiai pakeitė mūsų kaip darbuotojų padėtį, bet, atrodo, vėl einame švęsti, užuot panaudoję šią dieną darbo problemoms aptarti.