Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (31)
Kaip laimėti netiesioginį karą su Rusija?

Kaip laimėti netiesioginį karą su Rusija?

Ar tarptautinės organizacijos ir susivienijimai – tokie kaip Europos Sąjunga ir NATO – atitinka laiko dvasią? Šiandien globalioje politikoje galima aptikti daug naujų iššūkių reikalaujančių nestandartinių sprendimų paieškos. Galbūt ES ir NATO pagrindu vertėtų kurti naujas sąjungas ir aljansus, kurie ne pakeistų, o papildytų minėtas tarptautines struktūras.

Tačiau ar tai būtų įmanoma?

Visapusiškas ar vienpusiškas saugumas?

Lietuva šiandien yra daugiau ar mažiau saugi. Parašyti šį teiginį leidžia mūsų šalies narystė gynybiniame NATO aljanse. Papildomą saugumo jausmą mūsų valstybei suteikia ir narystė Europos Sąjungoje, kuri irgi teikia nemažai dėmesio susivienijusios Europos saugumo problematikai.

Europos saugumo strategijoje (ESS) priimtoje 2003 metais buvo konstatuota, kad grėsmę Europai kelia penki veiksniai: terorizmas, masinio naikinimo ginklo platinimas, regioniniai konfliktai, žlungančios valstybės ir organizuotas nusikalstamumas. 2008 metais šių grėsmių sąrašas papildytas naujais iššūkiais – kibirnetine gynyba, energetiniu saugumu ir klimato kaitos problema.

Nuo išorinių grėsmių mūsų valstybę saugo ir penktas NATO sutarties straipsnis, kuris nedviprasmiškai interpretuoja agresiją prieš vieną iš šalių-narių, kaip agresiją prieš visą aljansą bei įtvirtina kolektyvinės gynybos, kai ginant užpultą šalį dalyvauja kelios ar visos NATO nares, principus.

2010 metais išaiškėjo, kad Šiaurės Atlanto sutarties organizacija turi parengusi gynybos planą Baltijos valstybėms, kas papiktino Rusiją (matyt, Maskvai nepatiko priminimas apie tai, kad Lietuva, Latvija ir Estija yra šiandien pasislėpusios po vadinamuoju „NATO skėčiu“).

Tačiau aptariant gynybos sferą būtų neteisinga kalbėti vien apie karinį aspektą. Valstybės saugumas XXI a. tampa sudėtingu reiškiniu, kurio neįmanoma apriboti tik kokia nors viena kryptimi.

Karas ne visada yra akivaizdus

Keli pastarieji dešimtmečiai praturtino galimų konfliktų sąrašą informaciniais, kibernetiniais, energetiniais ir ekonominiais karais bei kitais panašiais ne kariniais konfliktais. Beje, daugumą šių naujų konfrontacijos būdų išrado mūsų Rytinė kaimynė – Rusija (išskyrus gal tik informacinius ir kibernetinius karus, kurių teoretikų yra nemažai ir Vakaruose). Visus paminėtus konflikto būdus paprastumo dėlei galima pavadinti „netiesioginiais karais“.

Tokie „karai“ yra labai patogūs šiandieniniame pasaulyje. Valstybė, kuri neslepia savo agresyvumo bei yra pasiryžusi panaudoti prieš kitą valstybę nemotyvuotą karinę jėgą šiandien greitai sugadins savo įvaizdį tarp civilizuotų šalių. Dėl šios priežasties dabartinei Rusijos valdžiai tenka kiek slopinti savo agresyvumą (realiai jis buvo prasiveržęs tik kartą – 2008 metų vasarą penkių dienų kare su Gruzija), nes Maskvai patinka dalyvauti tokiuose įtakinguose tarptautiniuose susivienijimuose kaip vadinamasis Didžiojo aštuoneto klubas, kitaip dar žinomas kaip G8, ir pan.

Tačiau ką daryti, jei nori paveikti savo nesukalbamą kaimyną, bet negali viešai grasinti karine jėga? Tokiu atveju „išsišokėlį“ galima pamokyti kitaip – prisukti dujų čiaupą ar „atrasti“ nepatinkančios šalies produkcijoje ką nors „neatitinkančio standartų“ ir sustabdyti šios produkcijos eksportą. Toks elgesys, įvyniojamas į „teisėtų veiksmų“ popieriuką, irgi yra agresija, tačiau įrodyti ją žymiai sunkiau, nei tuo atveju, kai svetimi tankai kerta suverenios valstybės sieną. Lygiai taip pat nėra iki galo aišku, kaip į tokią agresiją reaguoti.

Atsižvelgiant į Lietuvos aktualijas, norėtųsi plačiau aptarti vieną iš „netiesioginių karų“ būdų – ekonominį karą. Ne paslaptis, kad pastaruoju metu Lietuvai tenka atlaikyti kompleksinį „puolimą“ ir spaudimą, kuris yra susijęs su mūsų šalies pirmininkavimu ES Taryboje bei ypač svarbiu šio pirmininkavimo pusmečio renginiu – Rytų partnerystės viršūnių susitikimu.

Puolimo tikslas – parodyti Lietuvai jos vietą, diskredituoti prieš kitas partneres Europos Sąjungoje bei sukelti vidinę įtampą, panaudojant tam visuomenės ir verslo nepasitenkinimą valdančiuoju elitu, demonstruojant, kad Lietuvos valdžia nesugeba spręsti problemų bei yra neveiksni.

Šioje situacijoje vėl figūruoja mūsų Rytinė kaimynė. Rusija taikė ir tebetaiko Lietuvai plataus masto ekonominį spaudimą, tai pradedama precizišką kiekvienos mašinos su lietuviškais numeriais patikrą savo pasienyje, tai stabdydama pieno produktų eksportą iš Lietuvos dėl neva kilusių pretenzijų produkcijos kokybei (tačiau ilgametis Rusijos veiksmų stebėjimas leidžia teigti, kad pretenzijos kokybei yra vienas iš pagrindinių Rusijos „ginklų“ jos ekonominiuose karuose).

Laikas ginti ekonominę erdvę

Dėl naujų iššūkių ir kyla mintis, jos tam, kad galima būtų efektyviau į juos reaguoti kaip tik reikalingi naujo pobūdžio susivienijimai. Žinoma, kol kas tai yra tik fantazija, bet kodėl nepamąsčius apie tai, kad Europos Sąjungos pagrindu galima būtų sukurti ekonominę gynybinę sąjungą su savo penktu straipsniu, kuris numatytų tokias pat saugumo garantijas visiems nariams ekonominės agresijos atveju, kaip tai numato NATO sutartis kalbant apie karinę sferą.

Žinoma, sukurti tokį susivienijimą nebus paprasta. Skeptikai pasakytų, kad iš pradžių reikia apibrėžti, kas tai yra ekonominė agresija. Ją būtina tiksliai identifikuoti, nes kitaip atsiranda nesusipratimų pavojus. Tačiau net tikslus apibrėžimas ir kriterijai negalėtų užtikrinti visiško saugumo, nes, pavyzdžiui, sunku įrodyti, kad Rusijos draudimas įvežti lietuviškus pieno produktus yra būtent „ekonominės agresijos“ veiksmas, o ne nuoširdus rūpestis savo piliečių sveikata (net nežiūrint į tai, kad Rusijos intencijos šiuo atveju yra vieša paslaptis).

Be to, jau egzistuoja įvairios tarptautinės organizacijos, kurios sukurtos tam, kad prižiūrėtų, jog visi rinkos dalyviai elgtųsi sąžiningai ir pagal nustatytas taisykles. Tarp tokių organizacijų galima įvardinti Pasaulinę prekybos organizaciją, kuriai priklauso ir Lietuva, ir Rusija. Tačiau tokio pobūdžio struktūros neturi galimybių operatyviai reaguoti tikrojo ekonominio karo atveju – galiausiai, jos buvo kurtos ne tam.

Nėra iki galo aišku ir tai, koks galėtų būti gynybinis atsakas į ekonominę agresiją. Matyt, paprasčiausias ir natūraliausias variantas būtų ekonominių sankcijų įvedimas valstybei-agresorei (tiksliai ir aiškiai įvardinant, už ką ir dėl ko yra priimtas toks sprendimas).

Svarbia gynybine pozicija būtų ir paramos teikimas nukentėjusiai valstybei (lygiai taip pat, kaip sąjungininkai teikia pagalbą nukentėjusiai šaliai karinės agresijos atveju). Tokios pagalbos forma galėtų tapti platesnis rinkos atvėrimas ekonominės agresijos paveiktai valstybei. Taip šiandien elgiasi ES, žadėdama plačiau atverti savo rinką Rusijos spaudžiamai Moldovai ir Ukrainai.

Svajonės apie solidarumą

Ekonominė gynybinė sąjunga taip pat neleistų kiršinti sąjungininkų tarpusavyje. Pavyzdžiui, Rusija džiugiai kalbėjo apie tai, kad „blogos“ lietuviškos produkcijos vietą Kaliningrado srityje per kelias dienas galėtų užimti produkcija iš Lenkijos. Tačiau kas būtų, jei Lenkija ne padidintų pieno produkcijos eksportą, bet atvirkščiai – pati sustabdytų tą, kuris vyksta? Nėra abejonių, kad tokioje situacijoje Rusija dešimt kartų pagalvotų, ar verta naudoti ekonominį karą savo interesams užtikrinti.

Žinoma, Rusijai tokiu atveju galėtų pagelbėti jos sąjungininkė Baltarusija, bet dar nežinia, kiek Maskvai ta pagalba kainuotų. Rusija rizikuotų tokiu būdu patekti į savo pačios spąstus, nes nepakeičiamas Baltarusijos vadovas Aliaksandras Lukašenka labai mėgsta panaudoti kiekvieną situaciją savo naudai. Pavyzdžiui, mainais už pagalbą Baltarusijos vadovas galėtų pareikalauti iš Maskvos daugiau pigios naftos produktų savo šalies perdirbimo įmonėms.

Tačiau pakišti koją ekonominės gynybinės sąjungos idėjai pirmiausiai galėtų rinkos logika ir konkurencingumo principai. Tarkime, kodėl Lenkijos pieno perdirbėjai ir gamintojai vardan Lietuvos turėtų atsisakyti atsiveriančios Rusijos rinkos dalies? Tokį sprendimą galėtų sąlygoti tik didelis visų sąjungos dalyvių solidarumas, bet tikėtis jo, matyt, būtų sunku – ir ne vien dėl ekonominių priežasčių. Neatsitiktinai Lietuvos ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius pažymi, kad mūsų šalies ambasadoriai panašiai ignoruojami tiek Maskvoje, tiek Varšuvoje.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA