Šią tendenciją pastebi politikai, valstybės tarnautojai, akademikai. Iš magistrantūros studijų ypač gerai prisimenu tarptautinių finansų dėstytojos nuolatinius pergyvenimus, kad visos esamos ekonominės teorijos nepateikia galutinių receptų, kaip reaguoti į šiuolaikines ekonomikos (ir ypač finansų sektoriaus) problemas. O tos, kurios matematiškai lyg ir pasiūlo ekonominius sprendimus, veda prie dar didesnių socialinių problemų, kurios gali apskritai sugriauti visą sistemą.
Nors ekonomikos moksluose kovos tarp neoklasikų (tų, kurie šiuo metu siūlo taupyti) ir keinsistų (tų, kurie teigia, kad valstybė išlaidaudama turėtų skatinti ekonomiką) niekaip nesiliauja, didelė dalis mokslininkų pripažįsta trečiojo kelio paieškos ar bent jau šių dviejų kelių derinimo poreikį. Tiesiog šiuolaikinėje ekonomikoje yra per daug anomalijų pavyzdžių: kai kur reikėtų skatinti ekonomiką, bet nėra pinigų; kitur yra pinigų, bet ekonomikos skatinti nereikia; trečiu atveju politinės problemos apskritai neleidžia priimti patvarių ekonominių sprendimų; ir t.t. Vienas juokingesnių neseniai perskaitytų faktų yra tai, kad jeigu sudėtume visų pasaulio šalių paskolintus pinigus ir skolas, skaičius gautųsi su minuso ženklu, t.y. taip išeina, kad visas pasaulis kažkam skolingas. Akivaizdu, kad mūsų teorijos jau senokai nebepasiveja ekonominės realybės.
Taip pat pažiūrėkime į JAV ir Europos Sąjungą. JAV skatino ekonomiką gamindamos pinigus, o didžioji dalis ES valstybių taupė. Tačiau ekonominės problemos liko abiejose pasaulio pusėse. Na gerai, JAV nedarbo lygis pradėjo kristi. Tai yra didelis pasiekimas lyginant su ES, kur nedarbo lygis ir toliau siekia kosmines aukštumas. Tačiau pažiūrėkime į JAV valstybės skolą. Kyla klausimas: kiek dar ilgai JAV galės gyventi iš likusio pasaulio pinigų?
Trumpai tariant, visi (tiek praktikai, tiek akademikai) sutaria, kad būtina ieškoti naujų ekonominės ir socialinės politikos modelių. Ir kai kurie iš jų jau ėmėsi labai konkrečių veiksmų. Pirmieji buvo akademikai. Pasaulio geriausiuose (ir mažiau geruose) universitetuose jau galima rasti ne vieną neseniai įkurtą tyrimų centrą, kurių pagrindinis tikslas - kurti naujus socialinės ir ekonominės politikos modelius, gebančius kovoti su šiuolaikinėmis problemomis. Vienas iš pirmųjų žmonių, kurie ėmėsi šio darbo, yra investuotojas ir milijardierius George Soros. Jis jau kelis metus remia inovatyvius tyrimus ekonomikos ir politikos mokslų srityje, o pernai dar įkūrė ir viešosios politikos mokyklą, kurios tikslas - pagal inovatyviausias studijų programas ruošti ateities lyderius, gebėsiančius suprasti šiuolaikines problemas ir jas spręsti.
Tuo tarpu didžiosios pasaulio valstybės ar tarptautinės organizacijos iki šiol nesiėmė didelio mąsto veiksmų, nukreiptų į inovatyvių viešosios politikos invervencijų paiešką. Tačiau neseniai iš ES Tarybos pusės pasigirdo įdomių žinių - ES skirs savo milijonus vadinamųjų socialinių inovacijų paieškai. Ką tai reiškia? Ir ar tai turės realios naudos, ar tebus dar viena skambi ES "pozityviojo diskurso" frazė?
Europa rems socialines inovacijas
Socialinės inovacijos - terminas, kurį teks dažnai girdėti 2014-2020 metais, t.y. tuo metu, kai bus įgyvendinamas naujas ilgalaikis ES biudžetas. Šis laikotarpis bus ypač svarbus Europos Sąjungai, kadangi ši yra užsibrėžusi iki 2020 metų įgyvendinti savo žymiąją (o gal liūdnokai pagarsėjusią) politinę strategiją Europa 2020. Taigi, socialinių inovacijų kūrimas bus vienas iš politinių ES naujo biudžetinio laikotarpio tikslų, vienas svarbiausiųjų užimtumo ir socialinės politikos kontekste.
Socialinės inovacijos yra tokios paslaugos, idėjos, modeliai, viešosios politikos intervencijos, kurios gebėtų spręsti opiausias šiuolaikines socialines problemas. Kalbant apie socialines inovacijas daroma prielaida, kad veikiant tam tikromis kryptimis galime atrasti kokybiškai naujus, iki šiol neegzistavusius būdus įsisenėjusioms socialinėms problemoms spręsti. Taigi, Komisija nauju finansiniu laikotarpiu stengsis skatinti tokias veiklas, kurios gebėtų kurti inovatyvius ekonominės ir socialinės politikos vykdymo būdus.
Vienas pagrindinių tokių veiklų finansavimo šaltinių bus naujoji užimtumo generalinio direktorato administruojama užimtumo ir socialinių inovacijų programa (angl. Programme for Employment and Social Innovation), kuri buvo galutinai patvirtinta jau Lietuvai stovint prie ES vairo. ES užkulisiuose kartais yra draugiškai pasišaipoma iš naujosios programos santrumpos (EaSI), kuri anglų kalba tariasi taip pat, kaip žodis "lengva". Skamba gana keistai, kai viena iš esminių užimtumą turinčių paskatinti ES programų tokiu sunku metu turi ką nors bendro su lengvumu.
Ši programa rems daugybę veiklų, kuriomis bus siekiama kurti inovatyvius socialinės ir užimtumo politikos vykdymo būdus. Tačiau pagrindiniai ir įdomiausiu bus du iš jų. Pirmasis būdas - remti socialines verslo kompanijas ir socialinius verslininkus. Toks verslo modelis jau populiarėja kitose vakarų valstybėse ir ypač kai kuriose išsivysčiusiose Azijos šalyse (Japonijoje, Pietų Korėjoje, Singapūre). Pastarosios kompanijos skiriasi nuo tradicinių verslo įmonių tuo, kad siekia ne vien kuo didesnio pelno, tačiau taip pat ir tam tikrų socialinių tikslų. Pelno ir socialinių tikslų derinimas leidžia atrasti inovatyvius veikimo būdus, kuriuos vėliau gali perimti ir valstybės, teikdamos socialines paslaugas.
Antra veikla, dar įdomesnė už pirmąją, ES dokumentuose vadinama socialiniais eksperimentais. Du pastaruosius metus ES jau yra įgyvendinama keletas tokių pilotinių projektų. Šiuose projektuose valstybės institucijos bendradarbiauja su tyrimų institutais. Juose tam tikros inovatyvios socialinės paslaugos yra ne tik įgyvendinamos, tačiau jų poveikis taip pat yra kruopščiai matuojamas nuo intervencijos pradžios iki pabaigos. Naudojant tokius kvazi-eksperimentinius socialinių mokslų metodus kaip kontrafaktinė analizė (kai sukuriamos testinė ir kontrolinė grupės) galima įsitikinti, ar tam tikra paslauga iš tiesų atneša naudą. Naudingiausias iniciatyvas vėliau bus skatinama įgyvendinti daugumoje ES šalių narių.
Liberalams ir (ypač) konservatoriams vien jau frazė (tačiau taip pat ir jos prasmė) "socialiniai eksperimentai" skamba bauginančiai. Pastarieji nemėgsta socialinės inžinerijos ir yra linkę manyti, jog geriausi valdymo būdai ir inovacijos atsiras savaime, kai jų tikrai prireiks. Taip pat - didžiausios pasaulyje inovacijos (tiek socialiniame, tiek gamtos mokslų pasaulyje) atsirado be didesnės valstybinės paramos. Pavyzdžiui, internetas, lemputė, demokratija, lėktuvas, valdžių padalijimas, atominė bomba, gerovės valstybė ir t.t. Tačiau tai, kad pinigų reikės sąlyginai nedaug, o bent vienos veikiančios socialinės inovacijos atradimas gali atnešti tikrai didelę naudą, verčia bent trumpam pasitikėti šiuo socialistų išmislu ir pažiūrėti, kas iš to išeis.
Parengė Mantas Pupinis