Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai
Ką prarado ir ką gavo Lietuva, įstodama į Europos Sąjungą?

Ką prarado ir ką gavo Lietuva, įstodama į Europos Sąjungą?

Diskusija, ką praradome ir ką gavome įstodami į Europos Sąjungą, matyt, nesibaigs niekuomet. Štai visai neseniai Europos Parlamento (EP) narys iš Didžiosios Britanijos Nigel‘as Farage'as pareiškė, jog mažos šalys – tokios kaip Lietuva – prisijungdamos prie ES, „pralošė viską“. Tačiau ar tikrai galime besąlygiškai sutikti su šiuo išskirtinai neigiamais vertinimais garsėjančiu euroskeptiku?

Empirinio pobūdžio literatūroje šalies narystės ES nauda paprastai vertinama, siejant ją su tokiais reiškiniais, kaip muitų sąjunga, bendroji rinka, gyventojų migracija, laisvas kapitalo judėjimas ir ES struktūrinių fondų poveikis. Kiekybiškai įvertinti šią naudą labai sudėtinga, o kai kurių autorių teigimu – beveik neįmanoma dėl duomenų patikimumo stokos. Lengviausiai yra įvertinamas ES finansinės paramos indėlis į šalies ūkio plėtrą aspektas. Nors akivaizdu, kad svarūs yra ir kiti su integracija susiję reiškiniai.

Finansinę ES naudą paneigti būtų sunkiausia – Lietuva iš finansinės ES paramos gauna gerokai daugiau nei sumoka į ES biudžetą. Remiantis ne viena šiuo klausimu atlikta studija, galima teigti, jog didžiausias ES finansinės paramos poveikis Lietuvoje teko investicijoms, antroje vietoje – privataus sektoriaus vartojimo augimas (arba tiesioginis poveikis namų ūkiams). Įvairiose studijose šiuo klausimu teigiama, kad dėl ES finansinės paramos Lietuvos BVP augo iki 2 proc. sparčiau, nei tikėtasi iki įstojimo į ES. Pirmaisiais narystės metais paramos poveikis yra stipresnis, tačiau mums koją šiek tiek pakišo tai, kad 2004-2006 m. Lietuva buvo viena iš autsaiderių pagal ES finansinės paramos įsisavinimą. Gerėjant ES skiriamų lėšų įsisavinimui, buvo galima tikėti pastovaus – iki dviejų procentų – BVP augimo paspartėjimo.

Kalbant apie ūkio sektorių analizę, didžiausia paramos dalis teko mūsų šalies žemės ūkiui. Antroje vietoje – projektai, susiję su infrastruktūra. Tai visiškai suprantama ir lengvai paaiškinama – šiose, lengviausiai ES pinigus įsisavinusiose srityse buvo aiškūs investicijų kriterijai ir galutiniai projektų rezultatai. Be to, žemės ūkis gavo ir nemažai subsidijų tiesioginių pajamų forma, kurioms gauti tereikėjo deklaruoti savo veiklą. Visgi akivaizdus ES paramos pliusas buvo tik tai, kad didžioji dalis pinigų buvo nukreipta ne į nekilnojamąjį turtą, o į našesnes ekonomikos sritis.

Atnešė ir nuostolių

Ką prarado ir ką gavo Lietuva, įstodama į Europos Sąjungą?
© Corbis

Deja, kai kalbame apie narystės ES naudą ir kaštus, yra ne vienas „bet“. Atsiribojus nuo tokių emocionalių pareiškimų, kaip jau minėto euroskeptiko nuomonė, narystė ES Lietuvai atnešė ne tik naudos, bet ir nuostolių. Visų pirma, tai atsivėrusi didžiulė ES darbo rinka. Iš vienos pusės – tai gerai, nes Lietuvos žmonėms atsivėrė žymiai didesnės galimybės dirbti ir užsidirbti. Kitoje medalio pusėje – šios galimybės paskatintas emigracijos procesas, tapęs viena svarbiausių darbo rinkos perkaitimo 2005-2007 m. priežasčių. Mažėjantis nedarbas lėmė ir infliacijos spartėjimą, o papildomas paklausos skatinimas tik dar labiau prisidėjo prie Lietuvos ekonomikos perkaitimo proceso, kuris savo ruožtu nulėmė gana skaudžias recesijos pasekmes. Narystė ES paskatino ir perdėm didelį visuomenės optimizmą dėl ateities pajamų, kuris smarkiai prisidėjo prie nekilnojamojo turto bei kreditų bumo įsisiūbavimo. Negalima nepaminėti ir perinvestavimo efekto, kuris buvo ypač opus pirmaisiais ES paramos įsisavinimo metais. Kai kurios ūkio sritys (pvz., mėsos pramonė) savo ateities perspektyvas vertino pernelyg optimistiškai. Pagunda lengvai gauti ES pinigus lėmė tai, kad tikrai stiprios mėsos perdirbimo įmonės bankrutavo, per daug modernizavę ir išplėtę savo pajėgumus. Be to, ekonomikoje egzistuoja ir vadinamasis investicijų pakeičiamumo efektas. Paprastai kalbant, ES struktūrinė parama galėjo išstumti (ir neabejotinai išstūmė) tam tikrą dalį investicijų, kurios ir taip būtų buvę padarytos – iš savų lėšų. Negalima nesutikti ir su tais kritikais, kurie teigia, jog nuolat subsidijuojant mažai našiai veiklas (pvz., žemės ūkį), gali būti stabdoma visos šalies ekonomikos pažanga.

Neliks abejonių

Diskusijoje dėl narystės ES pliusų ir minusų pabaigos nematyti ir abiejų pusių argumentai dažniausiai yra teisingi bei logiški. Tačiau šiuo metu, išgyvenus pasaulinę ekonomikos krizę, žymiai didesnę prasmę, mano nuomone, įgyja klausimas – ar vis labiau stiprėjant globalizacijos procesams, bet kokiai šaliai apskritai įmanoma išlaikyti ekonominę nepriklausomybę? Islandijos pavyzdys puikiai parodė, jog ne – ypač išskirtinių ekonominių kataklizmų atvejais. Būtent tokioms mažoms šalims kaip Islandija ar Lietuva išvairuoti savo ekonomikų burlaivius, siaučiant audroms, gali būti neįgyvendinamas uždavinys.

Tad nors ES pagal atskirų šalių ekonomikų išsivystymą niekuomet nebuvo ir tikriausiai nebus vieninga (yra aiškios ekonomikos lyderės ir autsaiderės), narystė Bendrijoje suteikia garantijas, kad sunkiu metu bet kuri iš valstybių gali tikėtis vienokios ar kitokios paramos. Ir tik nuo kiekvienos valstybės narės bei jos piliečių pastangų priklauso, kuria kryptimi bus einama. Lietuva dabar gali laisvai naudotis 26 kitų ES valstybių patirtimi. Jei sugebėsime tą daryti protingai, po kelių ar keliolikos metų narystės ES nauda niekam nekels nė menkiausios abejonės.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA