Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (164)
Ką padovanoti Rusijai, kad ji nurimtų?
AP/Scanpix

Ką padovanoti Rusijai, kad ji nurimtų?

Buvęs Europos Parlamento pirmininkas Patas Coxas – vienas aktyviausių ES plėtros į Rytus užtarėjų, už darbus ES plėtros ir demokratinimo srityje 2004 m. apdovanotas prizu „Charlemagne“. Nuo 2012 m. vasaros jis yra ir vienas Europos Parlamento stebėtojų misijos vadovų selektyvaus teisingumo taikymo srityje. Prieš pat 24-ą misijos vizitą į Kijevą diskutuojame apie Ukrainos pažangą, derybas dėl Julijos Tymošenko ir Rusijos santykius su Ukraina bei ES.

„Taip, Ukrainos klausimas yra geopolitinis, – pripažįsta P. Coxas. – Tačiau tai yra ne Briuselio kova su Maskva, o laisvos Ukrainos pasirinkimas, kurio galima gailėtis, bet kurį privalu gerbti.“

- Rytų partnerystės programos susitikimas Vilniuje nenumaldomai artėja. Kokie Jūsų lūkesčiai?

- Mūsų su Aleksandru Kwaśniewskiu užduotis – selektyvaus teisingumo klausimas, taigi šiame kontekste tikiuosi, kad iki susitikimo pavyks sutarti dėl Julijos Tymošenko ir sudaryti tinkamas aplinkybes sutarčiai pasirašyti. Tačiau tai tik vienas iš derybų klausimų. Ar sutartis gali būti pasirašyta? Tikrai taip. Ar bus pasirašyta? Nežinau, bet tikiuosi. Ar jau susitarėme? Tikrai ne.

- Atrodo, kad Ukraina J. Tymošenko klausimu linkusi leistis į kompromisą tiek, kad ši galės išvykti į užsienį gydytis. Tačiau tai neišsprendžia pagrindinės ES nurodytos problemos – išlieka tiek selektyvaus teisingumo klausimas, tiek faktas, kad J. Tymošenko yra įkalinta. Kokia yra ES pozicija tokiomis aplinkybėmis? Kur galėtų būti kompromiso tarp Ukrainos ir ES taškas?

- Pirmiausia norėčiau pabrėžti, kad susitarimas dėl J. Tymošenko gydymo užsienyje dar nėra patvirtintas. Netrukus prasidės 24-as mūsų misijos vizitas Ukrainoje, bus ir toliau dirbama, kad būtų sukurtos sąlygos tokiam susitarimui. Net šiuo metu, kai kalbame, vis dar vyksta diskusijos. Taigi, nors tikiu, kad sprendimas bus pasiektas, nežinau jo formulės.

Ketiname peržiūrėti Ukrainos institucijų pateiktus dokumentus, tuomet užduosime klausimą, kurio klausiate, patys sau – kokios yra sąlygos? Jos turi būti priimtinos ir Ukrainos pareigūnams, ir pačiai J. Tymošenko, ir ją priimančiai šaliai. Esant politinei valiai, manau, tokį sprendimą įmanoma pasiekti. Tai, kad iki Rytų partnerystės susitikimo Vilniuje lieka vis mažiau laiko, taip pat gali būti pozityvus veiksnys: artėjant terminui, žmonės linkę daug labiau susikaupti, kad susitartų.

Patas Coxas
Patas Coxas
© Scanpix

- Ukraina – viena iš valstybių, kurios nuo 1989 m. mažiausiai pažengė pirmyn ir vis dar turi ne tik nemažai problemų politikos, ekonomikos, teisingumo srityse, bet ir, pavyzdžiui, primityvų žemės ūkio sektorių. Sutartis su ES reikštų ir poreikį į savo teisinę sistemą perkelti nemažai ES direktyvų. Kas ir kaip Ukrainoje neišvengiamai keistųsi?

- Jei kalbame apie Ukrainos atsilikimą, vertinimas priklauso nuo to, su kuo lyginsime. Jei lyginsime Ukrainos ir, pavyzdžiui, Lenkijos, kelią, Ukraina iš tiesų atrodys gerokai atsilikusi, nors šalys pradėjo būdamos panašios padėties. Jei lyginsime Ukrainą su kitomis NVS šalimis, ji atrodys viena iš labiausiai pažengusių. Pavyzdžiui, Ukraina daug labiau pažengusi nei Baltarusija.

Jei Ukraina iš tiesų įgyvendins modernizacijos, kovos su korupcija, ekonomikos atsivėrimo užsienio kapitalui principus, o ne tik aklai perkels juos į savo teisinę sistemą, jos potencialas yra milžiniškas. Tai šalis, didesnė už Vokietiją, joje yra 46 mln. gyventojų, didelė dalis populiacijos išsilavinusi. Manau, kad šis potencialas neišnaudojamas. Taigi, esminė Ukrainos laukianti permaina – savo pačios potencialo realizavimas.

- Tačiau tai, apie ką kalbame, ilguoju laikotarpiu daugiausia naudos atneštų pačiai Ukrainai. O kodėl ši partnerystė reikalinga ES?

- Norint atsakyti į šį klausimą, reikėtų grįžti prie ES plėtros 2004 m., kai prie ES prisijungė daugelis regiono valstybių. Ši plėtra iš esmės pakeitė ES sienas – tai, kas buvo Vakarų Europos kaimynai, tapo ES dalimi. Tačiau tuo pat metu šalys, kurios buvo už buferinės zonos, tapo ES kaimynėmis.

Kaimynystės politikos ir jos evoliucijos tikslas visuomet buvo suvokti savo sienas. Pavyzdžiui, šiuo metu maždaug 1–1,25 mln. ukrainiečių dirba Lenkijoje: ryte jie kerta sieną, o vakare grįžta namo į Ukrainą. Lenkijai ryšys su Ukraina greičiausiai yra beveik intymus, tačiau šie žmonės kerta ne tik Lenkijos ir Ukrainos sieną. Jie kerta Ukrainos ir ES sieną, taigi šis realus judėjimas tampa visos ES dėmesio objektu. Tai paaiškina glaudesnio bendradarbiavimo poreikį, tačiau jo negali būti, jei iniciatyvos nėra kitoje pusėje. Taigi, tikrasis sprendimas dėl to, kas su kuo nori bendradarbiauti, priklauso nuo Ukrainos pozicijos.

Šį rudenį man teko girdėti Viktoro Janukovyčiaus kalbą parlamento sesijos atidarymo metu. Jis atvirai pabrėžė glaudesnio bendradarbiavimo su ES siekį. Nors tai nebuvo pirmas kartas, kai V. Janukovyčius kalba apie ES, pirmą kartą atviromis kortomis buvo išsakytas Ukrainos pasiryžimas siekti šio bendradarbiavimo ir nepaisyti Rusijos spaudimo.

- Aptarkime blogiausią scenarijų: jei Ukraina Vilniuje nepasirašys Asociacijos sutarties, grėsmė iškils visai Rytų partnerystės idėjai?

Taip, tai didelis išmėginimas Rytų partnerystei. Jei sutartis nebus pasirašyta, manau, kad Ukrainai tai reikš prarastą progą – galbūt šis klausimas ir neišnyks amžiams, tačiau tikrai bus atidėtas neribotam laikui.

Šiam tikslui buvo suburta daug jėgų, procesas užtruko jau keletą metų, taigi tai būtų strateginis pralaimėjimas ir pačiai ES. Manau, kad tuomet situaciją turėtų įvertinti kitąmet darbą pradėsianti naujos sudėties Europos Komisija ir Europos Taryba. Logiška, kad pamatę, jog mūsų santykių su kaimynais strategija nepasiteisina, turėtume ją įvertinti ir ieškoti kitokio kelio. Tačiau manau, kad kol kas tai tik hipotezė ir pesimistines išvadas daryti dar anksti.

- Žvelgiant optimistiškai, Ukraina atrodo vis labiau pasiryžusi siekti asociacijos su ES, pats minėjote, kad tai atvirai pareiškė ir V. Janukovyčius. Tačiau šiame regione ne paslaptis, kad Rusijos nepasitenkinimas dažnai virsta ekonominėmis sankcijomis. Ukrainos atžvilgiu Rusija jau yra padariusi nedviprasmiškų pastabų apie poreikį saugoti savo rinką, jei Ukraina pasirašytų Asociacijos sutartį. Ar ES šiuo atveju pasirengusi ištiesti pagalbos ranką Ukrainai?

- Rusijos prekybinė intervencija jau dabar Ukrainai aiškiai parodė jos priklausomybę nuo prekybos su Rusija. Siekiama išgąsdinti žmones, daryti įtaką Ukrainos oligarchams, prekiaujantiems su Rusija, kad spaustų politikus apsigalvoti dėl partnerystės su ES. Tačiau tai nesuveikė. Tiesą sakant, manau, kad efektas buvo priešingas: nepaisant itin glaudžių Rusijos ir Ukrainos kultūrinių ryšių, šis spaudimas greičiausiai privertė ukrainiečius patriotiškai suvokti savo tapatybę. Taigi, tai tik pažadino Ukrainos sąmonę mąstyti apie nepriklausomybę ir laisvę rinktis.

Tačiau prekybinių sankcijų rizika ateityje išlieka. Tarptautinio valiutos fondo (TVF) tokia pagalba jau yra planuojama. Pasak prezidento José Manuelio Barroso, ES yra pasirengusi pridėti savo indėlį prie šio TVF pagalbos paketo. Tačiau, kaip ir visa TVF parama, ši taip pat turi tam tikras sąlygas. Kol kas šios sąlygos yra aštrių diskusijų klausimas. Tačiau Asociacijos sutartis šiam paketui neturės įtakos, nes tokio paketo atsiradimo Ukrainoje priežastys jau yra, net ir nepasirašius sutarties, – Ukrainai seniai reikia skubios makroekonominės pagalbos.

- Visą savo politinę karjerą buvote aktyvus ES plėtros į Rytus rėmėjas: skatinote tiesioginę diskusiją tarp Turkijos ir Graikijos dėl Kipro, 2004 m. gavote prizą „Charlemagne“ už pastangas plečiant ES ir siekiant glaudesnės integracijos. Kodėl manote, kad plėtra į Rytus ES tokia svarbi?

- Pamenu, kaip taikos derybų Šiaurės Airijoje metu Tony Blairas atvyko į Belfastą susitikti su Airijos premjeru. Jei neklystu, 1998 m. jie pasirašė naują taikos susitarimą. Tądien jis davė interviu žurnalistams ir jie paklausė, kaip jis vertina rezultatus. Nežinau, ar tai buvo paties T. Blairo, ar jo kalbų kūrėjų frazė, tačiau jis atsakė: „Jaučiuosi paliestas istorijos rankos.“ Taigi, galėčiau atsakyti ta pačia fraze, nors ji ir ne mano (šypsosi).

1989 m. pradėjau dirbti Europos Parlamente. Vos man pradėjus darbą, griuvo Berlyno siena. Nežinojau, kokių permainų tai atneš, tačiau suvokiau, kad tai – visiškai naujos kelionės pradžia. Taip pat mačiau etninio valymo siaubą po Jugoslavijos griūties. Supratau, kad šios permainos gali būti ir geros, ir labai tragiškos, ir kad mes turime prisiimti istorinę atsakomybę ir padėti žmonėms žengti teisingu keliu, nors istorija juos nuvedė blogais keliais be jų pačių pasirinkimo. Man tai buvo vienas esminių motyvacijos elementų. Tvirtai tikiu popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiais, kad Europa turi kvėpuoti abiem savo plaučiais – Rytais ir Vakarais.

- 1990 m. Zbigniewas Bzerzinskis rašė, kad Rusija gali būti demokratija arba imperija, bet ne abi iš karto, o „be Ukrainos Rusija nustos būti imperija“. Taigi, Ukrainos apsisprendimas tampa ir svarbiu geopolitiniu lūžiu.

- Be jokios abejonės, čia yra ir geopolitinė dimensija. Tačiau didelei Rusijos nuostabai geopolitinė situacija pradėjo keistis dar 1991 m., kai dauguma – apie 90 proc. – Ukrainos gyventojų referendume išreiškė savo valią būti nepriklausomi. Tai buvo tarytum pareiškimas „Sustabdykite autobusą, mes norime išlipti, labai ačiū“.

Būtent šis referendumas buvo geopolitinių permainų sėkla. Taigi, permainos kyla iš šio apsisprendimo, o ne iš ko nors, ką Briuselis daro Ukrainai ar su Ukraina.

Manau, kad ši akimirka Rusijai buvo labai skausminga, taigi iki šiol greičiausiai matome to susierzinimo atgarsius. Tačiau, nepriklausomai nuo to, ar nuspręstų bendradarbiauti su ES, ar su Rusija, Ukraina yra nepriklausoma valstybė, kurios apsisprendimas turi būti gerbiamas.

- Vis dėlto, nors Ukraina ir apsisprendė būti nepriklausoma dar 1991 m., ji išliko Rusijos įtakos zonoje, abi pusės buvo įsitikinusios savo bendrumu, taigi Ukrainos apsisprendimas judėti ES link reikštų didelį geopolitinį pralaimėjimą tiek Rusijai, tiek rusiškai geopolitinei erdvei. Kaip manote, kaip tai galėtų keisti situaciją pačioje Rusijoje ir Muitų sąjungoje, prie kurios Ukrainai siūloma prisijungti?

- Akivaizdu, kad būtų nenuoseklu dalyvauti Muitų sąjungoje ir pasirašyti Asociacijos sutartį su ES. Visos pusės – tiek Maskva, tiek Briuselis, tiek Kijevas – tai suvokia, nors prezidentas J. M. Barroso ir yra pasakęs, kad ES jokiu būdu nesiektų gadinti santykių tarp Ukrainos ir Muitų sąjungos. Belieka klausimas, ar Maskva pasirinktų tokį patį požiūrį, ar nuspręstų reaguoti agresyviau.

Ne vieną kartą – ar tai būtų prekybos apribojimai, ar energijos išteklių kainų kaita – Rusija yra parodžiusi, kad laikosi tvirtos rankos politikos. Net ir prekybinė intervencija Ukrainoje rugpjūtį ar pieno problemos Lietuvoje rodo tą patį. Tačiau Ukrainos sprendimas bet kokiu atveju yra laisvos valstybės sprendimas, kurį reikia gerbti.

- Diplomatai vengia Ukrainos klausimą pozicionuoti kaip geopolitinį konfliktą tarp ES ir Rusijos. Vis dėlto, jei sutariame, kad geopolitinio elemento čia esama ir pozicija priklausyti tiek asociacijai, tiek Muitų sąjungai būtų nenuosekli, o atsisakiusi asociacijos su ES Ukraina artimiausiu metu analogiško pasiūlymo nesulauktų, akivaizdu, kad Ukrainos pasirinkimas gali turėti įtakos ir Rusijos santykiams su ES, kurie pastaruoju metu gerokai atvėsę ir dėl kitų klausimų, pavyzdžiui, dėl „Gazprom“ bylos. Kaip Ukrainos sprendimas gali keisti Rusijos ir ES santykius? Kokių perspektyvų matote šioje srityje?

- Neseniai teko dalyvauti susitikime su 28 šalių parlamentarais bei Serbijos, Ukrainos ir Turkijos stebėtojais. Vienas klausimų buvo ir santykių su Rusija vizija. Manau, kad teisingiausias atsakymas į šį klausimą būtų prisiminti „perkrovimo“ politiką, kurią su Rusija mėgino vykdyti JAV. Nors galiausiai „perkrovimo“ sėkme negalima pavadinti, ES pozicija Rusijos atžvilgiu taip pat būtų nuraminti santykius, kurie pastaruoju metu iš tiesų tampa šiek tiek aštresni.

Žinau, kad Rusijai (tai, beje, aktualu ir Ukrainai) itin svarbus vizų klausimas, dėl jo diskutuojama jau daug metų ir jas gauti vis dar sudėtinga. Taigi, yra dovanų, kurias viena kitai galime pasiūlyti. ES interesas yra būti gera, patikima, strategine partnere, taip pat ir Rusijai. To paties tikimės iš Rusijos ES atžvilgiu, o norint šį tikslą pasiekti reikia atsiriboti nuo nesutarimų ir ieškoti bendradarbiavimo taškų.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA