Kai JTO balsavo dėl Palestinos autonomijos statuso šioje organizacijoje, šalių-narių nuomonės, kaip pamenate, labai išsiskyrė. Taip pat skyrėsi, kai buvo sprendžiamas Kosovo klausimas ir daugelis kitų. Todėl kalbėti apie vieningą poziciją tarptautinėje arenoje kol kas netenka.
Vieningos armijos formavimui būtina, kad visos Europos Sąjungos šalys-narės būtų tų pačių pažiūrų dėl kišimosi į vienokias ar kitokias situacijas. Pavyzdžiui, dėl padėties Malyje. Į šalį įžengė Prancūzijos kariuomenė ir niekas iš kitų ES šalių misijoje nedalyvauja, narės apsiriboja tik logistinės pagalbos tiekimu.
Tam, kad ES turėtų vieningą armiją, būtina išspręsti ir nemažai praktinių klausimų. Pavyzdžiui, 1989 metais buvo sukurtos prancūzų-vokiečių brigados. Jos funkcionavo labai gerai, tai buvo savotiška armijos miniatiūra. Tačiau kilo praktinio pobūdžio problemų: kareiviai kalbėjo skirtingomis kalbomis, ne visi mokėjo kalbėti angliškai.
Be to, taip pat išryškėjo skirtumai vidinėje Prancūzijos ir Vokietijos armijos hierarchijoje, kariškių statusuose.
Šiandien Europos Sąjungoje tikrai ne visos šalys turi vienodą ginklų ir technikos arsenalą. Pavyzdžiui, karinių lėktuvų Europoje tėra trys. Iš to seka išvada, kad nacionalinės kariuomenės negali viena kitos pakeisti, jeigu kiltų tokia būtinybė, jos per daug skiriasi savo dydžiu ir galimybėmis.
Jūs paklausite: taip išeina, kad nieko negalima pakeisti? Mes nežengiame į priekį?
Atsakysiu: Mes žengiame, tik labai lėtai!