Tačiau ne visi sutinka, kad jaunimo užimtumas nusipelno tiek dėmesio. Daniel Gros, „Center for European Policy Studies“ direktorius, pareiškė, kad jaunimo nedarbas – dirbtinai sukurta problema, kuri palyginus yra visai nedidelė. Jo manymu, Europos Sąjunga švaisto lėšas ir laiką, kai galėtų nukreipti savo dėmesį į „svarbesnes problemas“, tokias kaip nedarbas apskritai. Provokuojanti mintis! Kuri galėtų turėti labai realių pasekmių, jei taip manytų ir ES valstybių bei institucijų vadovai. Tačiau panašu, kad bent kol kas taip nėra. Kodėl?
Pagrindinė Daniel Gros problema – tai, kaip jaunimo nedarbas yra matuojamas. Paprastai statistika pateikiama 15 – 24 metų amžiaus jaunimo grupei. Tačiau, pasak ekonomisto, šią grupę reikėtų dalinti į dvi dalis. Jaunesnieji, paaugliai, dar tik ruošiasi savo karjerai ir dirbti net ir neturėtų – daugelis sulaukęs 18-os dar tik baiginėja mokyklą. Visoje ES dirba apie 10% paauglių, ir paauglių nedarbas skamba...na, nerimtai. Tuo tarpu 20-24 m. amžiaus jaunimo nedarbas yra kur kas skaudesnė problema – būtent šiame amžiuje daugelis ieškosi pirmojo darbo ir pradeda karjerą. Kartu su jais statistikoje rodyti ir paauglius, pasak D.Gros, yra tiesiog netikslu.
Dar labiau klaidina tai, kad skelbiant, jog „jaunimo nedarbas pasiekė 50%“, tai nereiškia, kad pusė jaunimo neturi darbo. Tai rodo, kad pusė tų, kurie ieškojo darbo, jo nerado. Vyresnėse amžiaus grupėse galbūt būtų kitaip, bet kalbant apie jaunus žmones, skirtumas nemažas.
Pažaiskime su statistika. 2012 m. nedarbo lygis tarp Europos Sąjungos jaunimo (15-24 m.) siekė 22.8%. Tačiau santykinis nedarbas buvo tik 9.7%. Čia reikėtų pasiaiškinti skirtumą: nedarbo lygis [https://lt.wikipedia.org/wiki/Nedarbo_lygis] – tai nedirbančių asmenų, kurie galėtų ir norėtų dirbti (bedarbių), tačiau neturi tokios galimybės, santykis su visais darbingais asmenimis, išreikštas procentais. Tuo tarpu santykinis nedarbo lygis rodo, koks procentas nedirbančiųjų yra visoje tiriamoje grupėje. Ir priklausomai nuo to, kurį būdą naudosime, matuojant nedarbą galima gauti labai skirtingus skaičius. Pavyzdžiui, Lietuvoje praėjusiais metais jaunimo nedarbas buvo 26.4%, o santykinis nedarbo lygis - tik 9%; krizės ištiktoje Graikijoje, atitinkamai – 55.3% ir 13%
Pasak D.Gros ir jo bendraminčių, pirmiausia turėtume žiūrėti, kiek jaunimo iš tiesų ieškosi darbo ir tik tuomet kalbėti apie krizę. „Tokiose šalyse kaip Graikija, jaunimo nedarbas sudaro tik mažiau nei ketvirtį nedarbo apskritai,“ – pažymi ekonomistas.
Ir vis dėlto D.Gross tvarkingai išdėstyti argumentai turi dvi spragas. Visų pirma, aukštas jaunimo nedarbas turi kiek kitokias pasekmes nei tarp vyresnio amžiaus žmonių. Universitetus baigę ir šūsnį teorinių žinių igiję jauni specialistai neturi, kur savo žinias pritaikyti. Pastebėta, jog vis didesnė dalis jaunimo grįžta prie mokslų negalėdami rasti darbo – taip jie pasitraukia iš nedarbo lygio skaičiuoklių, ir papildo „darbo neieškančio jaunimo“ lenteles, kurias naudoja D.Gros.
Tačiau tiesiog neieškoti darbo – neišeitis užimtumo problemai spręsti. Jeigu taip ir toliau tęsis, netrukus turėsime armiją itin kvalifikuotų jaunų specialistų, kurie nėra profesionalai – nes tiesiog visai neturi darbo praktikos. Ir jiems bus dar sunkiau įsitvirtinti darbo rinkoje, nes tuomet teks konkuruoti su jaunesniais kolegomis, kurie tuo metu bus pribrendę pradėti karjerą.
Europos Komisija, reaguodama į šią problemą, imasi konkrečių žingsnių ir iniciatyvų. Be abejo, tai kainuos. Be abejo, tai užims laiko ir išteklių. Tačiau negaliu sutikti, kad taip „pralaimi“ likusi visuomenės dalis, kuri taip pat kovoja su nedarbu. Jeigu jaunimas sugebės įsilieti į darbo , tai nereiškia, kad ji užsidarys visiems kitiems – inovacijos, naujovės, kūrybiškas požiūris, kurį gali atnešti jauni specialistai, tik praturtina darbinę aplinką. Blogiausia, ką galime daryti – tai pradėti konkurenciją tarp kartų, kurios ir be to juk dažnai turi, dėl ko pasiginčyti.
Parengė Renata Skardžiūtė - Kereselidze