Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai
Viktoras Janukovyčius

Janukovyčiaus Ukraina: arčiau Kremliaus, toliau nuo Briuselio

Ukrainos ir Rusijos pasirašytas susitarimas dėl Juodosios jūros laivyno dislokacijos Sevastopolyje ir dujų kainos sumažinimo neliks nepastebėtas Europoje. Šis susitarimas nedviprasmiškai parodo Prezidento Viktoro Janukovyčiaus užsienio politikos kryptį. Pirmasis jo užsienio vizitas Briuselyje šiame kontekste atrodo kaip viešųjų ryšių akcija, o Europos Sąjungos neįgalumas sustiprinti Briuselio trauką Ukrainai nenoromis tampa tokio V. Janukovyčiaus sprendimo pateisinimu.

Charkove pasiektas susitarimas turėtų sukelti keletą labai svarbių klausimų. Ar Europa yra pasirengusi sustiprinti ryšius su Ukraina ne tik popieriuje, bet ir realiai apčiuopiamais rezultatais? Ar Europa turi politinės valios ir ryžto projektuoti savo įtaką Rytų Europoje?

Nepraėjo nei du mėnesiai, o Ukrainos prezidentas Janukovyčius jau "pridirbo" tiek darbų, kiek kiti politikai nesugebėjo per savo kelias kadencijas valdžioje. Dvidešimt metų galiojęs Ukrainos politinio elito susitarimas, kad Juodosios jūros laivynas anksčiau ar vėliau paliks Ukrainą, dabar atrodo neįgyvendinama svajonė. Anksčiau numatyti 2017 laivyno išvedimo metai dabar patapo 2042. Prezidentas Janukovyčius padovanodamas Rusijai Sevastopolį šypsojosi. Turėjo ko, juk dujos ta proga atpigo trisdešimčia procentų.

Kijeve pirmadienį lankęsis Rusijos ministras pirmininkas Vladimiras Putinas pastebėjo, kad protestuojantys prieš tokį susitarimą balsai Kremliui pasirodė "nuoširdžiai, gan netikėti". Tuo tarpu Ukrainos prezidentas besilankydamas Strasbūre pareiškė: "Nieko ypatingo šiandien Radoje neįvyko."

"Nieko ypatingo" šiuo atveju reiškia, kad antradienį Parlamentas skendėjo dūmuose, Parlamento pirmininkas Vladimiras Litvinas buvo apmėtytas kiaušiniais, o Parlamento nariai santykius aiškinosi kumščių pagalba. Vis tik tai nesustabdė proceso ir 236 balsų dauguma susitarimas su Rusija buvo ratifikuotas.

Pradėjo nuo saugumo skaldymo

Prezidento porinkiminius pareiškimus apie Ukrainos suvienijimą tenka pamiršti. Janukovyčius, sugebėjęs rinkimuose laimėti tik dešimtyje iš dvidešimt septynių administracinių regionų, ir gavęs mažiau kaip 50 procentų visų rinkėjų balsų "konsensusą" kurti pradėjo skaldydamas Ukrainos saugumo, o kai kurių opozicijos partijų nuomone, ir šalies konstitucinius  pagrindus.

Janukovyčius sugebėjo pasiekti ir neplanuotą tikslą - jo sprendimų dėka,  opozicija tapo vieningesne.  Visi choru šaukė, kad pasiektas susitarimas yra "valstybės išdavystė". Buvusi Janukovyčiaus priešininkė šalies vadovo rinkimuose Julija Tymošenko pareiškė: "Tai ne tik išdavystė, tai sisteminga mūsų valstybės nepriklausomybės griovimo pradžia". Kitas kandidatas į prezidentus, Arsenijus Jatseniuk, pasmerkė susitarimą, kurį jis pavadino "nekonstituciniu" ir pasipiktino bandymu atriboti parlamentą nuo užsienio politikos formavimo.

Šiandienis "vaizdelis" Kijeve, kai parlamente paleidžiami kumščiai bei dūmų debesis užkloja šalies vėliavą gali tapti tik preliudija ilgesniems ir daug mažiau nuspėjamiems įvykiams Kijevo gatvėse. O tai apverstų aukštyn kojomis Vakarų Europos lūkesčius, kad Janukovyčiaus prezidentavimas atneš politinį stabilumą. Nepraėjus nei 100 dienų nuo prezidento išrinkimo, šalis pasinėrė į politinę krizę, kurią, beje, išprovokavo pats šalies vadovas. 

Ukraina, aišku, nėra vien tik Kijevas. Anot tarptautinių politikos apžvalgininkų, toks susitarimas yra vertinamas itin pozityviai Kryme, o ekonomine prasme Ukrainos pasiekta dujų kainos nuolaida buvo gyvybiškai svarbi siekiant įgyvendinti prisiimtus įsipareigojimus TVF. Be to, artėjantys rinkimai ir projekto "Janukovyčius - prezidentas" finansuotojai taip pat spaudžia, reikalaudami greitų rezultatų.

Taigi, įvykiai Kijeve turėtų Europos Sąjungai parodyti realią Janukovyčiaus kaip stabilumo garanto šalyje vertę ir tikrąsias jo intencijas dėl integracijos į ES.

Pinigai rinkimams - Maskvoje

Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo- ir Janukovyčiaus susitarimas rodo, kad pastarajam prieš parlamento rinkimus desperatiškai reikia grynųjų pinigų. Šiuo atveju pinigai yra Maskvoje. Ne Briuselyje, kur jis lankėsi savo pirmojo vizito metu, ar Vašingtone, kur tai pat teko pabuvoti šį mėnesį. Europai verta savęs paklausti, ar ji yra pasirengusi praktiškai įgyvendinti deklaracijas dėl pastangų priartinti Ukrainą prie ES, ir kaip įmanoma suderinti integracijos į Europos Sąjungą tikslus su Kijevo pasirinkta suartėjimo su Maskva užsienio politikos trajektorija.

Pradžiai, būtų itin paranku aiškiai suvokti tikrąsias Janukovyčiaus intencijas integracijos į ES atžvilgiu bei atsižvelgti į ilgametę jo "nuoseklios" politikos patirtį.

Mano manymu, Janukovyčiaus politika ES atžvilgiu yra tik deklaratyvi, analogiška požiūriui į sovietų laikais populiarius "penkmečio planus": "norit - štai jums strategija, gairės ir koncepcija...".

Reikia pastebėti, kad prezidentas vienu metu pristato dvi viena kitai prieštaraujančias politikos trajektorijas. Jo 2010 metų rinkiminė programa deklaravo Ukrainos nepriklausymą jokiems saugumo blokams. Tuo tarpu tapus prezidentu, Janukovyčius pritarė, kad Sevastopolis būtų paverstas bene nuolatine Rusijos laivyno baze Juodojoje jūroje.

Ukrainos prezidentas akivaizdžiai nemato prieštaravimo tarp šalies nepriklausymo blokams ir užsienio valstybės karinės bazės dislokavimo Ukrainos teritorijoje.

Atsakomybės stygius

Savo karjeroje Janukovyčius padarė ir kitų sau prieštaraujančių politikos vingių, rodančių atsakomybės už savo veiksmus ar pareiškimus trūkumą.  Būdamas Ministru pirmininku, dabartinis prezidentas 2002 - 2004 metais parėmė Ukrainos siekį tapti NATO nare, tačiau 2005 metais jo nuomonė greitai pasikeitė.

Janukovyčiaus polinkis į Rytus lengvai paaiškinamas pastangomis pragmatiškai ir greitai sutvarkyti šalies ūkį, ką nesunku pateisinti. Tačiau įdomu, kaip ilguoju laikotarpiu prezidentui Janukovyčiui pavyks išbalansuoti tarp Rytų ir Vakarų? Pavyzdžiui, kaip pavyks Ukrainai suderinti savo strateginius santykius su Rusija energetikos srityje su ES reikalavimu liberalizuoti energetikos sektorių?

ES neturi ko pasiūlyti

Problema, kad šiuo momentu europinės integracijos projektas, deja, neturi ko pasiūlyti tokioje padėtyje atsidūrusiai Ukrainai. Ir tai labai didelis akmuo "Briuselio kopūstų darželyje". Reikia pripažinti, kad Europos siūloma Rytų partnerystė niekada neatsvers aiškių ekonominių privalumų, kuriuos siūlo Rusija. Nors ir naivu tikėtis, bet šioje vietoje padėtų Europos konkretus sprendimas dėl Ukrainos galimybių realiai tapti Europos Sąjungos nare, pateikta bevizio režimo įvedimo data bei paspartintos derybos dėl laisvos prekybos susitarimo. Galbūt tokiu atveju būtų galima tikėtis sukurti Ukrainos provakarietiškos politinės krypties projektą, kuris suteiktų konkrečių svertų ir argumentų jos šalininkams nacionalinėje diskusijoje dėl šalies ateities.

O kol kas politikai Briuselyje turėtų bent jau sugebėti atsispirti Janukovyčiaus "parduodamai" virtualiai tikrovei ir reikalauti iš jo konkrečių žingsnių, įrodančių deklaruojamus integracijos į Europos Sąjungą tikslus.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA