Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (2)
Justina Vitkauskaitė Bernard
Asmeninio archyvo nuotr. / Justina Vitkauskaitė Bernard

J. Vitkauskaitė Bernard: jei neturėčiau už ką išleisti į mokslus vaiko, parduočiau savo žemę užsieniečiui

Draudimas užsieniečiams įsigyti žemę Lietuvoje turėtų baigtis šių metų balandį, tačiau prieš žemės pardavimą užsieniečiams nusiteikę Lietuvos piliečiai siekia surengti referendumą ir pratęsti draudimo terminą.

Europos Parlamento narė Justina Vitkauskaitė Bernard leidiniui „Žemė ir ūkis“ papasakojo, kaip vertina šią situaciją.

- Visų pirma, išsakykite savo asmeninę nuomonę dėl ketinamo rengti referendumo: taigi reikia leisti parduoti žemę užsieniečiams ar nereikia?

- Kalbant apie referendumą, manau, kad žmonės turi teisę išreikšti savo valią svarbiausiais valstybės klausimais. Aš šį referendumą vertinu veikiau kaip egzaminą mūsų valdžiai, kuri turi reaguoti į referendumo rezultatus. Užvirusias diskusijas dėl besibaigiančio draudimo laikotarpio užsienio piliečiams pirkti Lietuvos žemę ir dėl referendumo galime vertinti iš dalies teigiamai: be viso šito būtume likę visai be jokių žemės pardavimo saugiklių.

Visų pirma, įvykus referendumui, valdžia privalės įsiklausyti į žmonių valią. Tikiu mūsų žmonių blaiviu protų bei jų pareikšta valia: tikiu tuo, kad žmonės pirmiausia nori būti išgirsti, suprasti ir kad jų valios būtų paisoma, o ne tuo, kad tai yra Lietuvos žmonių siekis atsiriboti nuo Europos Sąjungos, kaip neretai šiandien girdime.

Antra, - Lietuva vis dar gali įstatymais sureguliuoti ir apsaugoti žemės pirkimą bei pardavimą užsieniečiams: nustatyti savus saugiklius, kaip, pavyzdžiui, tai sėkmingai padarė estai, kurie jau yra įteisinę žemės pardavimą užsieniečiams, ir kurios, beje, nepuolė beatodairiškai supirkinėti svetimtaučiai. O jei tauta referendume pasakys ne, vadinasi, valdžia privalės atlikti dvigubą darbą - pirmiausia, ieškoti kompromisų: ne su tauta, o su ES. Antra, dėl visa ko iš anksto reikia būti numačius šaliai maksimaliai naudingus saugiklius tam atvejui, jei vis dėlto žemę tektų leisti pardavinėti.

- Viešojoje erdvėje nuskambėjo nuogąstavimai: jeigu Lietuva pažeis ES pamatines sutartis, kuriomis esame pasižadėję laikytis prisiimtų įsipareigojimų dėl laisvo kapitalo judėjimo, mūsų šaliai gresia sankcijos. Kas tai yra, kokios jos galėtų būti? O gal galime būti netgi pašalinti iš ES?

- Lietuvos pasižadėjimas dėl žemės pardavimo užsieniečiams įvyko 2004 m. visų mūsų šalies piliečių laisva valia. Tuomet pritarėme ES stojimo sutarčiai, iš kurios nebegalime išbraukti punktų dėl žemės pardavimo užsieniečiams. Tai yra įvykęs faktas. Kas susiderėta, tą ir turime. Taip, finansinės sankcijos iš Europos Komisijos gali būti.

Kokios jos – šiandien sunku pasakyti. Atitinkamas aplinkybes turėtų vertinti ir spręsti Europos Komisija. Jau girdėjome mūsų kai kurių aukštų šalies vadovų įvairius nuogąstavimus dėl galimų sankcijų ir galbūt net pareikalavimų grąžinti ES paramos lėšas - tiek ES struktūrines lėšas, tiek išmokas žemdirbiams.

Negalėčiau to nei patvirtinti, nei paneigti, nes nemanau, kad tokios sankcijos yra konkrečiai kažkur įvardytos. Europos Komisija faktiškai nuolat susiduria su įvairiais tiek įsipareigojimų ES nevykdymais, tiek kitokiais ES principų pažeidimais įvairiose ES šalyse narėse, ir kiekvienu atveju yra sprendžiama atskirai, išsamiai įvertinus situaciją, išsiaiškinus su pačia šalimi. Štai kodėl turime galvoti ne tik apie galimai gresiančias sankcijas, bet ir apie galimybę kalbėtis, aiškinti savo poziciją, ieškoti geriausio kompromiso.

Mintį apie galimą pašalinimą iš ES atmesčiau - ES nėra kažkoks sustabarėjęs nepajudinamas darinys: gyvenimas eina, keičiasi, atsiranda naujų aplinkybių, iššūkiams reikia ieškoti atsako, o ne vadovautis kraštutinai radikaliomis priemonėmis. Manau, kad ir pati ES to nenorėtų - per daug buvo įdėta pastangų jai suvienyti, per didelė istorinė, ekonominė ir politinė kaina, kad dėl tokios problemos būtų pradėta ardyti ši tautų bendrija.

Nemanau, kad ir mes turėtume iš to naudos - nežinia, kur šiandien būtume arba kur atsidurtume ryt, jei liktume vieni atsiskyrę ir atsitvėrę nuo tokių globalių pasaulio galių, kaip Rusija, Azija, Amerika ir Europos Sąjunga.

Kodėl mes, lietuviai, nuolat jaučiamės kažkieno nurodinėjami? Pažiūrėkime į tuos pačius lenkus arba mažesnius - Maltos atstovus, - aš kartais jų politikus stebiu EP: jie visų pirma jaučiasi patys esą ES kūrėjai, jie neverkšlena, nerodo piršais į Europos Komisiją, bet drąsiai derasi, kalbasi, kovoja ir pasiekia to, ko jiems reikia, nes į juos ta pati EK žiūri kaip į gebančius už save pakovoti, žinančius, ko nori. Mums gi amžinai atrodo, kad kažkas kažką būtinai nuleidžia iš viršaus ir dėl to mes galbūt kartais nemokame, o gal ir nenorime prisiimti patys atsakomybės už savo šalį, už savo šalį Europos Sąjungoje ir už pačią ES. Asmeniškai lygiuojuosi būtent į tų šalių parlamentarus, kurie užima kiek įmanoma besiderančių, o ne verkšlenančiųjų poziciją. Mes nesame ES kolonija, mes esame suvereni lygiateisė ES dalis.

- Ar per referendumą Lietuvos gyventojams pasisakius prieš žemės pardavimą užsieniečiams, įmanomos Lietuvos derybos su ES atstovais? Kokia linkme turėtų krypti tokios derybos?

- Derėtis visuomet galima ir visuomet reikia ieškoti tinkamiausio sprendimo. Ar tai būtų realu, sunku pasakyti. Antai visai neseniai, prieš mėnesį, tokia situacija ištiko Bulgariją. Praėjusiais metais šios šalies parlamentas priėmė draudimo užsieniečiams pardavinėti žemę pratęsimą iki 2020 m. Tačiau šiemet pats Bulgarijos Konstitucinis teismas anuliavo šį parlamento sprendimą, nes realiai susirūpinta dėl įsipareigojimų ES pažeidimų ir galimų sankcijų. Mūsų derybininkai, stojant į ES, buvo išsiderėję septynerių metų pereinamąjį laikotarpį ir papildomų trejų metų terminą, tas laikas jau išseko. Manau, kad sprendimus mūsų valstybei dabar reikia priimti pagal realią situaciją, gerai įsivertinant visus už ir prieš, o ne pavojingai spekuliuojant žmonių emocijomis. Tuo pačiu principu turėtų vykti ir derybos, jei jų prireiks.

- Jau 1,5 metų dirbate Europos Parlamente. Ar tikrai Lietuvos vadovai, politikai gali ne visas sutartis su ES vykdyti paraidžiui ir be sąlygų? Kiek mūsų šalis turi sprendimų laisvės?

- Pastebėjau tai, kad esame labai uolūs vykdytojai bei pirmieji stengiamės ir diržus veržtis, ir kuo uoliausiai ES įstatymus perkelti į nacionalinę teisę, ir pan. Nesakau, kad tai blogai. Didžiausia blogybė - tai, kad neretai pas mus svarbūs sprendimai ir reformos priimami paskubomis, paskutinę minutę. Taigi - ES įsipareigojimus kaip ir įvykdom, o savo šalyje paskui patys nebesusivokiame, ar dar blogiau - pasidarome blogiau. Ir nebūtinai tai būna ES kaltė - mums niekas netrukdo ES įsipareigojimus vykdyti apgalvotai, mūsų šaliai naudingiausiu keliu. Gebėjimas numatyti, išdiskutuoti galimus rezultatus ir yra sprendimų laisvė.

- Vienas iš motyvų, kodėl nereikėtų leisti parduoti žemės užsieniečiams, yra tai, kad mūsų ūkininkai, ūkininkaudami nevienodomis sąlygomis, neišgalėtų konkuruoti su kitų šalių ūkininkais, kurie kaipmat ir susipirktų mūsų žemes. Taigi: ar teisinga laukti, kol mūsų ūkininkų gaunamos išmokos susilygins su gaunamomis ES šalių žemdirbių?

- Iš tiesų, mūsų ūkininkai baiminasi, kad gaudami kur kas mažesnes išmokas negu vidutinis ES ūkininkas, tarkim, Vokietijos, negalės lygiaverčiai konkuruoti. Vakaruose laisvos žemės beveik nėra likę, o ūkininkauti norinčių yra daug. Kalbant apie galimybę leisti užsieniečiams įsigyti Lietuvos žemės ir joje ūkininkauti, būtų galima ir būtina nustatyti atitinkamus kriterijus bei svertus - kokiai paskirčiai leisti parduoti žemę ir kad perkantysis tai įrodytų.

Galbūt perkantysis turėtų būti ar tapti nuolatiniu šalies gyventoju, nustatyti mokėti atitinkamus mokesčius mūsų valstybei, įpareigoti tausoti mūsų žemę ir t.t. Būdamas Lietuvos gyventoju užsienietis gautų tokią pat išmoką kaip ir Lietuvos ūkininkas, tuomet konkurencija būtų nulemta ne per išmokų svertus. Juk galbūt geriau, kad žemės nedirvonuotų, o ir patys tautiečiai ja nespekuliuotų, kad norintys parduoti galėtų parduoti, nenorintys - neparduoti. Galbūt būtų verta nustatyti, kiek maksimaliai galima parduoti, ar leisti pirkti tik fiziniams asmenims, o gal ir kaimyninių šalių ūkinės bendrovės norės investuoti į žemės įsigijimą. Apie tai taip pat turi būti pagalvota. Visa tai yra mūsų valdžios namų darbas, kurį deramai atlikus laimėtų visi.

- Šių dienų nuskurdintoje Lietuvoje provincijos žmogui, turinčiam gabalėlį žemės, galimybė parduoti ją užsieniečiams būtų tik vienas iš nedaugelio būdų pagerinti savo gyvenimą, galbūt – netgi oriai numirti. Ar šito, kaip argumento, pakanka, kai kalbama apie meilę Tėvynei ir gimtajai žemei, kuri, anot vieno mūsų skaitytojo, - kaip motina. O motiną ar galima parduoti?

- Be abejonės, motinos negalima parduoti, bet ar motiną galima palikti likimo valiai ir naudotis tik galimybėmis gauti už ją išmokas? Ar galima motina spekuliuoti, kad būtų susižerti kuo didesni pinigai į lietuvių žemės oligarchų kišenes? Čia retoriniai klausimai.

Manau, verta susitelkti, kad įstatymu būtų įdiegti saugikliai, apsaugosiantys mūsų nuosavybę, mūsų šalies interesus ir kad būtų apgintos mūsų ūkininkų teisės. Be to, kiekvienas pilietis galų gale pats sau turi atsakyti į šį klausimą ir jeigu jam pasirodys, kad jo pareigos jausmas tėvynei šito padaryti neleidžia - niekas nė vieno Lietuvos piliečio nevers tos žemės parduoti.

- Pasvarstykime - ar pardavę žemę užsieniečiams būtume realūs savo krašto šeimininkai, ar jau ir taip aišku, kad tokie nebesame: vieša paslaptis, kad pačias geriausias žemes per trečiuosius asmenis užsieniečiai jau seniai susipirko?

- Ar žinome, kiek Lietuvoje turime žemės oligarchų, kas valdo didžiausius žemės plotus mūsų valstybėje ir kaip jie naudojami ar nenaudojami? Nors Lietuvoje užsieniečiams žemės pirkti iki šiol neleidžiama, ne paslaptis, kad visą tą laiką po įstojimo į ES Lietuvos žemė vis tiek buvo perkama per tarpininkus, faktiškai - nelegaliai. Niekur nėra analizuojama ir niekas tiksliai nežino, kiek jos valdoma per tarpininkus. Neseniai vienas mūsų Darbo partijos atstovas Seime bandė gauti iš įvairių Lietuvos institucijų informacijos, kiek kokios žemės yra Lietuvoje ir kam ji priklauso.

Atsakymo negauta. Mes nežinome patys, kam ir kokiais plotais ta mūsų brangi Lietuvos žemelė bepriklauso. Dabar faktiškai turime galimybę tai išsiaiškinti. Teritorijos nuosavybės forma yra labai svarbi valstybei ir jos saugumui, todėl labai svarbu aiškiai bei tiksliai žinoti, kas ir kokiu tikslu tą nuosavybę valdo – kokios valstybės ir kokie piliečiai.

- Daugelis Europos šalių turi įvairiausius saugiklius, per kuriuos ne taip lengva nusipirkti žemės užsieniečiui. Kokie tie saugikliai? Ar Lietuvoje, leidus nusipirkti žemės užsieniečiams, jiems negaliotų Lietuvos įstatymai? Ir dar: ar mes su savo žemėmis iš viso esame patrauklūs užsieniečiams?

- Pusiau juokais, pusiau rimtai - neseniai girdėjau, kad Danijoje taip sunku svetimšaliui įsigyti šios šalies žemės, kad faktiškai turi būti vos ne danas - šokti jų šokius ir dainuoti jų dainas. Jei rimtai - galimus saugiklius bendru sutarimu turėtų nustatyti mūsų nacionaliniai specialistai su atitinkamus sprendimus priimsiančiais politikais.

Be jokios abejonės, žemės nusipirkusiems užsieniečiams turėtų pirmiausia galioti Lietuvos įstatymai. Dėl mūsų patrauklumo - tai dar vienas argumentas, kuris verčia mąstyti, ar taip jau tie svetimtaučiai puls supirkinėti mūsų iš esmės nedidelius žemės sklypus. Tai priklausytų ir nuo to, kokiai paskirčiai žemę būtų leista parduoti. Vienas dalykas, jei leistų parduoti tik ūkininkavimui, kitas – jeigu kitokiai paskirčiai. Lietuva gali būti įdomi medžioklės plotais, galbūt kažkur - golfo laukams įrengti, turizmui ar pan. Čia, manyčiau, ir prasideda mūsų pačių valios ribos - kam ir kokiomis sąlygomis mes tą žemę sutiktume parduoti ar neparduoti.

- Kodėl taip bijomasi sprendimo leisti parduoti žemę užsieniečiams? Užtektų būti tik pilietiškais – neparduoti žemės užsieniečiui. Kai nebus pardavėjo, nebus ir pirkėjo. Ar Jūs pati, turėdama žemės, parduotumėte ją užsieniečiui?

- Visiškai sutinku. Ką daryčiau aš? Jei turėčiau žemės, bet neturėčiau galimybės jos dirbti ar kitaip iš jos verstis, jei žemė tik dirvonuotų, o aš neturėčiau už ką išleisti į mokslus savo vaiko, tada taip, - parduočiau.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA