Nuo šiol didžiausia ES problema, galinti Europą sugrąžinti į 1930-uosius, kai per žemyną pradėjo ristis autoritarizmo banga, - žmonės, išeinantys į gatves tramdyti bankų apetitų ir reikalaujantys vyriausiųjų atsakomybės už neatsakingą skolinimąsi. Dangus griūva ne tik J. M. Barroso, Seimo narys E. Vareikis savo tinklaraštyje padaro dar „taiklesnę“ išvadą – protestai rodo europiečius nebemylint savo žemyno. Esą tie, dėl kurių valstybės atima dalį pinigų iš daugiau uždirbančiųjų ir garantuoja jiems socialinę apsaugą, patys protestuoja prieš tokią sistemą ir ją griauna iš vidaus, o kartu ir visą Europą. Žodžiu – demokratijai arba galas, arba jai reikia skubios reanimacijos.
Lietuviams iki graikų dar toli
Taigi jei manote, kad vyriausybės nėra šventos karvės ir už jų aplaidumą bei bankų beatodairišką pelno siekį reikia reikalauti atsakomybės, griaunate demokratiją. Logika primena absurdo teatrą, tuo labiau, kad mums, gyventiems Lietuvoje, pavyzdžių toli ieškoti nereikia: premjeras A. Kubilius, progai pasitaikius, vis bando paglostyti lietuvių savimeilę primindamas, kad neva protingesni už graikus buvom – padaužę Seimo langus greitai nurimom ir pradėjom taupyti.
Už baudžiauninko charakterį skolinamės pigiau, tačiau premjerui ir toliau neatrodo, kad demokratinėje valstybėje būtina žmonėms paaiškinti, kada ir kokie bus didinami mokesčiai, o spaudos konferencijoje žurnalistei dar kartą paklausus apie planuojamus įvesti mokesčius, A. Kubilius nusijuokia ir paprašo nebeklausti to klausimo, nes nei šiandien, nei rytoj mokesčiai dar nedidinami (kaip manote, kuo už tokią aroganciją būtų A. Kubilius apmėtytas toje pačioje Graikijoje?). Kai nuspręs, tada tautai ir pasakys... O biudžetas bus subalansuotas iki reikalingo procento, pirštais rodant į nevykėlius pietų europiečius, pamirštant, kad pačios Lietuvos trečdalį biudžeto sudaro ES skiriamos lėšos ir kad be jų skęstume greičiausiai taip pat giliai kaip ir pietiečiai.
Sunkumai užaštrino skirtumus
Ir nors Graikija gelbėta rodant neva dar egzistuojantį euro zonos solidarumą, tačiau klausimas, ar pajėgs ES užtikrinti tam tikrą kiekį bendro identiteto, be kurio visi grįžtume žaisti į savo smėlio dėžes, tikrai kyla. Kas būtų buvę, jei Lietuvai pavykus įšokti į euro zonos traukinį 2007 m., būtų prireikę panašios paramos kaip Graikijai? Ar pavyzdžiui Nyderlandai, kur leidžiamos homoseksualų santuokos ir įsivaikinimas, žinodami, kad didelė dalis lietuvių homofobiją laiko tautos unikumu, kurį reikia saugoti, būtų prisidėjusi prie Lietuvos gelbėjimo? Už teigiamą atsakymą nestatyčiau nė lito.
Radikalai – priežastis sunerimti
Ekonominei krizei išryškinus tiek mentaliteto, tiek ekonominius skirtumus tarp ES narių, atsivėrė erdvė veikti radikaliai dešinei. Vokiečiai pyksta, kad taupo už graikus, graikai – kad vokiečiai jiems skolina brangiau nei patys gauna paskolas, vengrai krizės nelaimes nurašė žydams ir romams - penktadalį balsų atidavę už atvirai ksenofobinę partiją.
Ir nors europarlamentaras Leonidas Donskis naujausiame savo tekste „Kas vienija Europą?“ teigia, kad kai kuriose šalyse į didžiąją politiką grįžtančius dešiniuosius radikalus laikyti rimta grėsme ES yra absurdas, tačiau ar Europos nuosaikieji politikai siūlo alternatyvą? Bijau, kad paverkšlenimas dėl protestuotojų tokia alternatyva netaps.
Autorė priklauso Jaunimo Europos komandai, kurios nariai yra nepriklausomi informacijos apie Europos Sąjungą skleidėjai kitiems jauniems žmonėms. Jaunimo Europos komandos nariai yra nuo 16 iki 27 metų amžiaus moksleiviai ir studentai, besidomintys Europos politika bei ES veiklos ypatumais. Komanda Lietuvoje pradėjo savo veiklą 2010 m. kovo mėnesį. Jos veiklą koordinuoja Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje. Autorės nuomonė nebūtinai sutampa su Europos Komisijos nuomone.