Kaip praneša „Euractiv“, ginčai ES viduje dėl nelegalių imigrantų, pabėgėlių bei ieškančių prieglobsčio asmenų tapo daug jautresni po to, kai praėjusią savaitę šalia Italijai priklausančios Lampedūzos salos nuskendo laivas su 500 imigrantų. Apie 200 asmenų nuskendo , 150 vis dar laikomi dingusiais be žinios.
Šis įvykis paskatino Italijos vyriausybę reikalauti pakartotinų derybų dėl ES vykdomos politikos šiuo klausimu, kurį ES šalių narių vidaus reikalų ministrai aptarė per spalio 8 d.. įvykusį susitikimą. Nors imigracija ir toliau patenka tarp svarbiausių ES darbotvarkės klausimų, daug pokyčių šiuo klausimu nenumatoma, nes ES šalys narės neturi nei noro, nei galimybių imtis reikšmingos reformos.
ES geografinė padėtis bei aukšti gyvenimo standartai paverčia ją patrauklia imigrantų iš Afrikos, Vidurio Rytų ir Rytų Europos akyse. Pagal Europos pabėgėlių ir tremtinių tarybos pateiktus duomenis, 1,5 milijono iš 16 milijonų viso pasaulio pabėgėlių šiuo metu teisėtai gyvena ES. Dar keli milijonai imigrantų gyvena Europos žemyne nelegaliai.
Dėl to kyla įtampa šalia pietinės ir rytinės ES sienų – pagrindinių nelegalių imigrantų ir pabėgėlių patekimo į ES vietų. ES šalys narės reiškia ypatingai stipria kritiką Graikijai dėl šios šalies nepakankamos pasienio kontrolės, dėl ko nelegalūs imigrantai iš Turkijos ir Vakarų Balkanų patenka į Graikiją.
Aukštas nestabilumo lygis, svyruojantis nuo žiaurių neramumų iki pilnavertiškų pilietinių karų Šiaurės Afrikoje ir Libane, taip pat įtakoja imigrantų, plūstančių į Italiją, skaičiaus augimą. Nusikalstamos grupuotės, užsiimančios prekyba žmonėmis, taip pat gabena žmones iš Somalio ir Eritrėjos į Šiaurės Afriką, dažniausiai Libiją. Kai Moammaras Gadhafis buvo valdžioje, Italija ir Libija turėjo sutartį, taigi Italijos pakrančių apsauga galėjo greitai deportuoti imigrantus atgal prie Libijos krantų nepildant prašymų prieglobsčiui gauti. Tačiau Libijos krizė padarė šiam susitarimui galą. Ironiška, tačiau po Lampedūzos tragedijos, Roma suteikė pilietybę tiems, kas žuvo, kaip pilietinės geros valios gestą. Išgyvenusieji buvo repatrijuoti į Libiją, nes Italijoje nelegali imigracija – nusikaltimas.
Pilietinis karas Sirijoje taip pat privedė prie prieglobsčio ieškančių asmenų antplūdžio. Bulgarijos vyriausybė buvo ypatingai iškalbinga šiuo klausimu. Su didėjančia imigracija susidurianti Sofija pakirsta sunkios ekonominės ir politinės krizės. Šis klausimas taip pat prieštaringai vertinamas Šiaurės Europoje. Ekonominei krizei plintant į šiaurę, vyriausybės susiduria su didėjančiu spaudimu pažaboti tiek legalią, tiek ir nelegalią imigraciją. Šią savaitę Didžiosios Britanijos vyriausybė pristatys įstatymo projektą dėl papildomų užsieniečių, gyvenančių šalyje, patikrinimų ir nelegalių imigrantų deportacijos proceso pagreitinimo.
Švedijoje, kuri tradiciškai vertinama kaip draugiška pabėgėliams šalis, dėl riaušių, gegužės mėn. kilusių rajonuose, kuriuose gyvena daug imigrantų, šis klausimas sulaukė didelio dėmesio. Prancūzijoje socialisto prezidento Francois Hollande’o vyriausybė nepakeitė Paryžiaus vykdomos politikos dėl romų stovyklų tvarkymo bei nelegalių imigrantų išsiuntimo iš šalies.
ES vykstančių debatų esminis klausimas – kas galiausiai atsakingas už imigrantus? Pagal dabartinę ES vykdomą politiką, žinomą Dublino reglamento pavadinimu, šalis, į kurią asmuo atvyko pirmiausia, ir yra atsakinga. Pietinių ES valstybių narių vyriausybės reikalauja proporcingesnio pabėgėlių ir prašančių prieglobsčio paskirstymo tarp ES valstybių narių, tačiau šiaurinių ES šalių narių vyriausybės palaiko dabartinės politikos išlaikymą, kas ne visada yra įmanoma. Vokietijos teismai dažnai stabdo suplanuotas prašančių prieglobsčio asmenų deportacijas, nes dažnai šie asmenys patrenka į ES teritoriją pro Graikiją ar Italiją.
Šią kylančią įtampą galima paaiškinti ilgalaike ES dilema tarp antnacionalinės integracijos bei valstybinių prerogatyvų. ES sutartys užtikrina laisvą žmonių judėjimą Europos žemyne, o didžioji ES valstybių narių dalis priklauso Šengeno zonai, panaikinusiai pasienio patikrinimo procedūras tarp ES šalių narių. Tai reiškia, kad patekę į ES, imigrantai gali laisvai judėti visame žemyne palyginti nevaržomai. Ši politika kelia nesutarimus. 2011 m. balandžio mėn. Prancūzijos vyriausybė laikinai sustabdė susisiekimą geležinkeliu su Italija po to, kai Roma suteikė leidimus keliauti nelegaliems imigrantams iš Šiaurės Afrikos, kas, kaip manoma, suteikė jiems galimybę laisvai vykti į kitas ES valstybės nares.
Tačiau ES šalys narės išsaugo ženklią autonomijos dalį dėl procesų, susijusių su pabėgėliais, vykdymo bei prašymų suteikti prieglobstį peržiūrėjimo tvarkos. ES mėgina sustiprinti Bendrąją Europos prieglobsčio sistemą, skirtą tam, kad būtų suderinta atskirų ES šalių narių vykdoma politika šiuo klausimu. Tačiau šios iniciatyvos daugiausiai sutelktos į dalinimąsi informacija bei geresnę pasienio kontrolę, jos neturi tiesioginės įtakos tam, kas vyksta po to, kai imigrantai atsiduria ES teritorijoje.
Krizės Šiaurės Afrikoje, Libane ir Europoje prideda dar daugiau politinio ES susisklaidymo šiuo klausimu. Nestabilumas Šiaurės Afrikoje ir Libijoje ir toliau, kaip tikėtina, išliks aukštas, o ekonominei krizei plintant į Šiaurės Europą, prieglobsčio prašančių asmenų, pabėgėlių ir nelegalių imigrantų klausimas ir toliau kels trintį tarp ES šalių narių.
Pietinės ES šalys narės ir toliau ragins Briuselį peržiūrėti vykdomą politiką, kuriai jos pačios nusižengia. Šiaurės ir Pietų Europa ir toliau susidurs su prieš imigraciją nusistačiusiomis politinėmis partijomis bei bus priversta priimti dalį šių partijų keliamų tikslų. Dėl kylančio ekonominio, politinio ir saugumo spaudimo, kai kuriose ES šalyse narėse, vienašališki sprendimai taps dažnesni. Šiame kontekste sudėtinga įsivaizduoti visapusiško imigracijos klausimo vertinimo užtikrinimą.
Parengta pagal Teksaso žvalgybos bendrovės "Stratfor" informaciją.