Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (4)
I. Kleinaitė. Kokia bus ES klimato ir energetikos politika po 2020-ųjų?

I. Kleinaitė. Kokia bus ES klimato ir energetikos politika po 2020-ųjų?

Šią savaitę, rugsėjo 19-20 d., Vilniuje susirinkę ES energetikos ministrai aptars klimato ir energetikos tikslus 2030-iesiems metams. Nors sprendimų priiminėjama nebus, tačiau jau dabar svarbu stebėti šalių ir suinteresuotų grupių pozicijas, kad Europos energetikos laivas judėtų visuomenei naudinga kryptimi.

Tokioms šalims kaip Lietuva, kurios pasižymi ypač didele energetine priklausomybe nuo importo, ES klimato ir energetikos politika ilgalaikėje perspektyvoje yra itin karštas klausimas.

Vyksta debatai kokie turėtų būti ES klimato ir energetikos tikslai 2030-iesiems ir šiame etape Lietuvai teko svarbus diskusijos moderavimo vaidmuo. Dabar ES klimato ir energetikos tikslai yra patvirtinti iki 2020-ųjų. Pagal juos, iki 2020-ųjų ES turi 20 proc. sumažinti klimato kaitą sukeliančias emisijas lyginant su 1990-ųjų lygmeniu ir pasiekti, kad atsinaujinantys energijos šaltiniai sudarytų ne mažiau 20 proc. visos energijos. Šie tikslai yra įpareigojantys. Energijos efektyvumo tikslas nėra įpareigojantis.

Dabartiniai duomenys rodo, kad šalims gerai sekasi siekti tų tikslų, kurie yra įpareigojantys, ir tai davė teigiamą ekonominį stimulą – atsinaujinančių energijos šaltinių rinka sukūrė apie 1 mln. darbo vietų visoje Europoje ir sumažino iškastinio kuro importo poreikius. Klimato ir energetikos politika padeda spręsti tokius Europai opius klausimas kaip nedarbas, ekonominė stagnacija ir konkurencingumas tarptautinėse rinkose, jau neminint akivaizdžių aplinkosauginių privalumų tokių kaip taršos mažinimas.

Būtinybė išsikelti įpareigojančius ir ambicingus klimato ir energetikos tikslus 2030-iesiems kyla iš mūsų mokslinių žinių apie klimato kaitą. Paskaičiuota, kad norint išvengti skaudžiausių pasekmių, šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas turime sumažinti 80-95 proc. iki 2050 m. Praktiškai tai reiškia išmokti gyventi be iškastinio kuro net jei jo dar užtektų ir šimtmečiams, kas yra įmanoma net prie dabartinių technologijų, ir nekainuotų brangiau nei atnaujinti jau pasenusią su iškastiniu kuru susijusią infrastruktūrą. Tokias išvadas 2011 m. yra pateikusi Europos Komisija studijoje “Energy Roadmap 2050”.

Kad iki 2050 m. 80-95 proc. sumažintume šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, 2030 m. tikslai turi būti ambicingi, įpareigojantys ir apimti klimatą, energijos taupymą bei atsinaujinančius. Šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas realu įsipareigoti sumažinti bent 55 proc. skaičiuojant nuo 1990 m. lygio, o atsinaujinantys drąsiai galėtų užimti ne mažiau 45 proc. visos sunaudojamos energijos dalies. Energijos taupymas, itin svarbi energetinės mozaikos dalis, leidžianti sumažinti energijos poreikį, taip pat turėtų būti įvardintas konkrečiu tikslu ir įpareigojantis.

Aiški ES politika šiais klausimais pasiųstų stiprų signalą rinkoms ir padidintų investuotojų pasitikėjimą. Taip pat labai svarbu užtikrinti, kad projektai, neprisidedantys prie šių tikslų pasiekimo, nebūtų remiami viešais pinigais, nes vieši pinigai turi būti naudojami tik viešo gėrio kūrimui. Šiuo metu Europoje iškastinio kuro industrija gauna 4 kartus daugiau finansinės paramos nei atsinaujinančių sektorius net jei tai pažeidžia Europos Sąjungos sutartį. Atominė industrija taip pat gauna daugiau valstybės paramos nei atsinaujinantys. Nepaisant to, atominė industrija ieško teisinių galimybių pasinaudoti papildomais viešais, t.y. mūsų, kaip mokesčių mokėtojų, pinigais vystyti naujas atomines elektrines.

Neseniai žiniasklaida atskleidė Europos Komisijos planus skirti valstybės paramą atominei industrijai. Šalys, kurios pasisako už vieną klimato ir energetikos tikslą – tik šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimą – ir neigiamai pasisako prieš kitus tikslus – efektyvumą ir atsinaujinančius – galimai siekia palikti galimybę atominei industrijai pretenduoti į valstybinę paramą argumentuojant, kad tai padės mažinti emisijas ir prisidės prie oficialių ES siekų kovoti su klimato kaita. Pamirštama atsižvelgti į didelius atominės energijos išorinius kaštus bei faktą, kad efektyviau už atominę emisijas mažina energijos taupymas ir perėjimas prie atsinaujinančių, o atominė energetika yra nepagrįstai rizikinga. Džiugu yra tai, kad Lietuva, reaguodama į Europos Komisijos kvietimą pareikšti nuomones dėl klimato ir energetikos tikslų 2030-iesiems, išreiškė palaikymą trims įpareigojantiems tikslams, t.y. dėl emisijų mažinimo, atsinaujinančių ir energijos taupymo.

Dabar šalys gali savarankiškai dėlioti nacionalines energetikos mozaikas ir nėra jokių apribojimų atominei, skalūnų, anglies ir kitoms aplinkai žalingoms ir daug išorinių kaštų turinčioms energijos technologijoms. Europos Komisija yra pateikusi tik rekomendacinio pobūdžio gaires, kuriose rekomenduojama pirmenybę skirti energijos efektyvumui ir atsinaujinantiems energijos šaltiniams. Tačiau dėl stipraus pramonės lobizmo ir klaidinančių rinkos kainų signalų šalys į šias rekomendacijas nėra linkusios atsižvelgti rimtai. ES energetikos laivas ir toliau plaukia neteisinga kryptimi, nes šalys iki šiol svarsto ir įgyvendina įvairius iš darnaus vystymosi perspektyvos neprotingus energetikos projektus.

Politikai dažnai sako, kad mes turime “balansuoti klimato tikslus su pramonės poreikiais” lyg šie du elementai būtų lygiasvoriai, ir lyg pramonė ir verslas gali turėti ateitį klimato kaitos pažeistoje ekonomikoje. Paprastai politikai nepatikslina kokią pramonę jie turi omenyje, nes tai būtų politinė savižudybė viešai susisieti su iškastinio kuro pramone. Tai vienintelė pramonė, kuriai netinka ambicingi ir įpareigojantys kovos su klimato kaita tikslai.

Tačiau iškastinio kuro pramonė nėra vienintelė industrija, kurianti darbo vietas ir ekonominį augimą, todėl prisidengimas šia industrija siekiant korumpuoti klimato ir energetikos tikslus yra nepateisinamas. Iš tiesų, klimato kaitos stabilizavimas yra gyvybiškai būtinas siekiant išsaugoti pramonę, verslus ir visą ekonomiką, tad etikečių klijavimas žaliesiems, kad jie yra nusiteikę prieš verslą yra iš esmės klaidingas. Klimato tikslų ir pramonės poreikių priešinimas tėra tik iškastinio kuro industrijos pigus triukas siekiant išsaugoti status quo. Politikai turėtų nepamiršti, kad su gamta derėtis neįmanoma ir jokių kompromisų dėl to kokie yra gamtos dėsniai būti negali.

Jei mums nepavyks stabilizuoti klimato kaitos, galima pamiršti taip politikų kartoti mėgstamus žodžius kaip “konkurencingumas, darbo vietų kūrimas ir ekonomikos augimas”. Ši mantra ES buvo kartojama jau daugiau nei 20 metų, tačiau matome, kad tai neatnešė nei taip trokštamo konkurencingumo, nei mažo nedarbo lygio, o ir ekonomikos augimas buksuoja. Kas verčia ES politinį elitą manyti, kad tokių pačių klaidų kartojimas gali stebuklingai atnešti kitokių nei iki šiol rezultatų?

Autorė yra ekonomistė ir darnaus vystymosi ekspertė, šiuo metu dirbanti Greenpeace Europos padalinyje Briuselyje

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA