Scenarijus baisus ir jį įsivaizduoti Lietuvoje, tiesą sakant, sunku. Sunku įsivaizduoti ir tai, jog būtent tokiomis sąlygomis, tik daug kartu blogesnėmis, šiuo metu gyvena 1,7 milijono Gazos ruožo gyventojų. Ruožą ištikusi humanitarinė krizė, deja, nesusilaukė nei tarptautinės žiniasklaidos dėmesio, nei greito ir produktyvaus tarptautinės bendruomenės atsako. Tad kas gi vyksta Gazoje šiandieną ir kas jos laukia ateityje?
Nežinant Gazos demografinės ir politinės padėties krizės parametrų suvokti tiesiog neįmanoma. Šiame viename tankiausiai apgyvendintų planetos regionų į 360 kvadratinių kilometrų žemės ruožą susispaudę gyvena apie 1,7 milijono žmonių, o jo sienas kontroliuoja Izraelis ir Egiptas. Nuo 2007-ųjų Izraelis vykdo blokadą, daro įtaką Gazos eksportui ir importui. Tai beveik visiškai paralyžiuoja Gazos prekybą bei stabdo tokių reikalingų objektų, kaip mokyklos ir ligonės, statybas. Nuo 2009-ųjų Izraelis blokadą dar labiau sustiprino, apsupdamas šį ruožą ir iš Viduržemio jūros pusės bei drausdamas laivams išplaukti toliau nei tris jūrines mylias nuo kranto. Žvejų laimikis smarkiai sumažėjo, o prie „vandens sienos“ priartėję laiveliai neretai yra apšaudomi Izraelio jūros pajėgų. Atviro oro kalėjimas – taip dėl šitokios padėties kartais vadinama Gaza.
Prieš ketverius metus Lieto švino karinėje operacijos metu Izraelis Gazą apšaudė baltojo fosforo bombomis, o 2012-ųjų lapkritį Gaza nukentėjo nuo Gynybos stulpo operacijos. Minėdama jos metines, Gaza susiduria su bene didžiausia humanitarine krize per pastaruosius metus. Mat, visiškai ištuštėjus kuro atsargoms, šių metų lapkričio 1-ąją užsidarė vienintelė Gazos jėgainė, 2006-aisiais bombarduota Izraelio, iki šiol aprūpinusi ruožą 30 procentų jam reikalinga energija. Likę 70 procentų čia atkeliauja iš Izraelio ir Egipto, tačiau šis neseniai uždarė daugybę nelegalių tunelių jungiančių pietų Gazą su Sinajaus pusiasaliu, tad degalų tiekimas į ruožą sumažėjo iki kritinės situacijos. Padėtis tokia, kad žmonės elektros – o su elektra ir vandens – turi tik apie šešias valandas per parą. Negana to, viename Gazos miesto rajonų sustojus kanalizacijos siurbliams į miestą atplūdo nuotekos, taip grasindamos sukelti ligų ir infekcijų protrūkį apie 3000 žmonių. Humanitarinė krizės ikonomis jau tapo nuotraukos, kuriose tėvai neša vaikus per nuotėkomis užtvindytas gatves.
Apibendrinant, vieną suskaldytos Palestinos dalių ištiko didžiulė nelaimė, kurios mastą sunku net įsivaizduoti. Kitas dalykas, ką įsivaizduoti taip pat sunkoka, tai tarptautinės žiniasklaidos reakciją į šią krizę. Tiek pirmosiomis krizės dienomis, tiek gruodžio pradžioje, į google įvedusi raktinius žodžius, susijusius su šia krize (pvz, angliškai Gaza, sewage, crisis, 2013, ir t.t.), gaudavau rezultatus, kurie priversdavo suabejoti mano interneto ryšio kokybe. Be vietinių žinių, Irano „Press TV“ portalo, ir po kelių dienų sureagavusių „Al Jazeera“ ir „New York Times“ puslapių, kitų žinomų žinių portalų puslapių rezultatuose nebuvo. Pamažėle pasirodė keli straipsniai „The Guardian“ ir „The Independent“ svetainėse. Iki šiol, po daugiau nei mėnesio nuo krizės pradžios, daugelio garbinamuose CNN ir BBC portaluose apie šią humanitarinę krizę – nė žodžio.
Įdomi ir tarptautinės bendruomenės reakcija. Štai Europos Sąjunga, remianti Palestinos vyriausybę pinigais, skirtais pirkti elektrą iš Izraelio, kol kas oficialiai nepareiškė, kokiais būdais ir ar apskritai teiks humanitarinę pagalbą Gazos ruožui. Kitos organizacijos ir ekonomiškai stiprių valstybių vyriausybės tyli. Turkijos vyriausybė iki šiol yra bene vienintelė, nupirkusi Gazai kuro.
Be to, kad nei žiniasklaidos, nei tarptautinės visuomenės humanitarinė krizė Gazoje dėl vienokių ar kitokių priežasčių nedomina, liūdniausia visgi tai, jog net šiai krizei išsisprendus, Gazos ruožo gyventojams prognozuojama sunki ateitis. „Gaza 2020-aisiais: gyvenama vieta?“ – Jungtinių Tautų ataskaitoje baiminamasi dėl didėjančio ligoninių, medicininės įrangos ir mokyklų trūkumo, dirbamos žemės nykimo bei besitraukiančiais vandens ištekliais. Jei niekas nesikeis, Gaza jau 2016-aiais gali likti be geriamojo vandens. Kas žino, galbūt tik tokios nelaimės ištikti žmonės susilauks pasaulio dėmesio ir pagalbos.
Parengė Justina Poškevičiūtė