Įdomioji statistika, suteikianti šiokį tokį kontekstą šiam nutarimui: 2011 metais ES šalių eksportuotų ginklų ir kariuomenės įrangos į Egiptą vertė siekė net 300 milijonų eurų. Galima klausti: ar tikrai nutrūks ginklų tiekimas į Egiptą iš Europos? Jei taip, kiek įtakos tai turės represijoms šalyje? Norint atsakyti į šiuos klausimus, galima pažvelgti į neseną Europos istoriją bei kiek platesnį pasaulinės prekybos ginklais kontekstą.
Kad Europos – nors, seniau, aišku, dar ne Europos Sąjungos narės – šalys turi, gražiai sakant, įdomią ginklų prekybos istoriją, gali pasirodyti kiek netikėta tiems, kurie Europai ir kartais tik Europai mėgsta priskirti tokias vertybes kaip demokratijos principus ir pagarbą žmogaus teisėms.
Pavyzdžiui, ne paslaptis, bet ir nebūtinai visiems žinomas faktas, kad Jungtinės Karalystės ginklų gamintojai nemažai pasipelnė iš siuntų į Indoneziją aštuntajame dešimtmetyje. Šis faktas atrodytų lyg ir neutralus, jeigu nebūtų kito mažiau nekalto fakto: Indonezija su savo diktatoriumi Suharto tuo metu vykdė genocidą Rytų Timore.
Kitas pavyzdys yra iš visai nesenų laikų ir kiek arčiau. Tai - karo veiksmų prieš dešimtmečius atsižadėjusi Vokietija. Tuo metu, kai 2011 metais Bahreine prasidėjusių ir iki šiol besitęsiančių protestų prieš vyriausybę dalyvius ta pati vyriausybė šaudė bei sodino į kalėjimą kartu su jiems pagalbą suteikusiais gydytojais, Vokietijos ginklų eksportas į Persijos įlankos šalis tiesiog šovė į viršų.
„Kodėl gi Europa turi priimti pabėgėlius ir šiaip čia ekonominės laimės beieškančius?“, - dažnai klausia, tik ne taip mandagiai, pasipiktinę komentatoriai internete, perskaitę bet kokį straipsnį, raginantį Europą neuždaryti sienų. Vieno atsakymo į tokius komentarus galima ieškoti ne tokiose „nekaltose“ kai kurių Europos šalių gerovės, kurią taip norima apsaugoti, šaknyse.
Vokietija tokiame jei ne juodajame, tai bent pilkajame, sąraše, deja, ne viena. Anot Stokholmo tarptautinio taikos tyrimų instituto (SIPRI), tarp dvidešimties daugiausiai iš ginklų pardavimo uždirbusių šalių 2008-2012 metais aštuonios buvo ES šalys-narės (dešimt kartu su ne narėmis Šveicarija ir Norvegija). Draugiškos ginklų siuntos demokratiškoms valstybėms? Gal ir taip, jei pro pirštus žiūrėsime į keletą įdomių faktų. Pavyzdžiui, kad būtent ES teikia daugiausia ginklų Saudo Arabijai. Nėra čia nieko šokiruojančio: karai ir konfliktai yra itin pelningas verslas. Jei nesigilini, iš kur tie pinigai ateina, galima labai patogiai gyventi.
Tad ką dėl prekybos ginklais daryti pasauliniu ar europiniu mastu, ypač kai konfliktai žiebiasi vis naujuose ar uždelstos revoliucijos regioniuose, regis, kasdien?
Nors ES naujasis draudimas gali būti giriamas dėl savo ketinimų, be pasaulinio masto pokyčių čia teigiamos perspektyvos nematau. Kokio gi pasaulinio veiksmo reikia? Labai gera pradžia būtų ne vieną dešimtmetį planuojamos Pasaulinės ginklų prekybos sutarties (ang. Arms Trade Treaty) ratifikavimas. Šių metų balandį Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimtos sutarties esmė – užkirsti ginklų tiekimą į konfliktinius regionius. Ją pasirašė 83 šalys, o ratifikavo dar tik keturios, tad iki pasaulio be konfliktų – dar toloka.
Kitas svarbus žingsnis būtų užtikrinti jau egzistuojančių sutarčių universalų pasirašymą: užtenka Jungtinėms Amerikos Valstijoms, vienai šaliai, nepasirašyti susitarimo dėl kasetinių bombų uždraudimo, ir jos tiesiogine to žodžio prasme pabyra po įvairias šalis. Kol oficialiai JAV viena ranka bara Saudo Arabiją už žmogaus teisių pažeidimus, kita jai teikia 640 milijonų JAV dolerių vertės kasetinių bombų siuntas.
Australas Johnas Pilgeris, per daugiau nei keturiasdešimt karjeros metų užsitarnavęs vieno įtakingiausių tyriamosios žurnalistikos profesionalų vardą, savo dokumentiniame filme „Flying the Flag, Arming the World” klausia vieno ginklus globaliai pardavinėjančios korporacijos atstovo, ar korporacija žino, kur jų ginklai nukeliauja. Be to, ar jos gali netiekti ginklų tam tikriems režimams. Pragmatiškas atstovo atsakymas: „Čia gi laisvoji rinka, mes neturime teisės kontroliuoti, kam ir ką parduodame.“
Mano nuomone, turbūt tik toks visiškas atitrūkimas nuo to, kaip tavo darbas veikia kitus žmones, leidžia naktį ramiai miegoti.
„Nenoriu apsimesti, kad ant Gazos numestos bombos neturi gamintojų, ar kad pilotai neturi tautybių“, - savo eilėraštyje sako Remi Kanazi, JAV palestinietis ir menininkas. Jei pasaulinės ginklų prekybos tendencijos nesikeis, šios eilutės ir toliau skambės skaudžiai teisingai, tiek Egipte, tiek Sirijoje, tiek kitur.
Parengė Justina Poškevičiūtė