Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (8)
Fašizmo šaknys Europoje tada ir dabar

Fašizmo šaknys Europoje tada ir dabar

Vieno iš klaidingiausių Europos istorijos vertinimų, kuris gana neigiamai veikia Europos žemyno politinį ir ekonominį gyvenimą, esmė – tai priežasčių, turėjusių įtakos nacizmo atsiradimui bei Hitlerio atėjimui į valdžią, vertinimas. Griežtų taupymo priemonių (valstybinių išlaidų mažinimo, apėmusio socialinių išmokų bei atlyginimų karpymą), kurias Vokietija pasiūlė ir įgyvendino visų pirma tokiose periferinėse Europos Sąjungos (ES) valstybėse kaip Ispanija, buvo imtasi dėl baimių, peraugusių į paniką, kurią vokiečiai jau yra patyrę dėl hiperinfliacijos. Egzistuoja nuomonė, kad būtent dėl hiperinfliacijos nacistų partija laimėjo rinkimus Vokietijoje. Teigiama, kad būtent dėl šios priežasties griežtos taupymo priemonės yra būtinos tam, kad būtų užkirstas kelias šio scenarijaus pasikartojimui, kuris galėtų prisidėti prie nacizmo atgimimo.

Tačiau toks Vokietijos istorijos vertinimas yra iš esmės klaidingas. Vertėtų pradėti nuo tezės, jog hiperinfliacija aiškinama Hitlerio pergalė. Tai reiškia, kad tauta išrinko Hitlerį protestuodama prieš pernelyg didelę infliaciją. Hitleris laimėjo 1933 m. rinkimuose. Kokia buvo tuo metu infliacija? Keista, tačiau tuo metu infliacijos iš viso nebuvo nė ženklo. Hiperinfliacija tuo metu jau buvo išnykusi, apie tai liudija konkretūs duomenys, todėl negalima Hitlerio atėjimo į valdžią sieti su infliacija.

Kas gi tada iš tikrųjų vyko? Tai suprasti nėra sudėtinga. Pažvelgus į infliacijos dinamiką, matyti, kad ji buvo pasiekusi aukštumas XX a. trečiajame dešimtmetyje. 1923 m. likus dešimčiai metų iki Hitlerio atėjimo į valdžią, infliacijos lygis Vokietijoje viršijo visas įmanomas ribas, toliau taip tęstis nebegalėjo. Vokietijos valdžiai teko imtis veiksmų, kurie šiais laikais būtų pavadinti griežto taupymo priemonėmis.

Šie veiksmai turėjo rimtų pasekmių. Viena iš tokių pasekmių tapo staigus nedarbo lygio augimas: vos per trejus metus darbo neturinčių vokiečių skaičius pasiekė 6 mln., o tai sudarė net 30 proc. visų Vokietijos gyventojų. Būtent nedarbo lygio augimas bei ženklus pragyvenimo lygio sumažėjimas tapo kilusių protesto judėjimų, įskaitant ir nacizmą, priežastimi. Svarbu apie tai kalbėti, nes šiuo metu Europoje susiklosčiusi ganėtina panaši situacija, pagal kurią griežtos taupymo priemonės prisideda prie fašistinių judėjimų augimo visoje Europoje. Tokia nepalanki situacija buvo susiklosčiusi ne dėl infliacijos, o dėl priemonių, kurių valdžia ėmėsi kovodama su infliacija. Dėl šių priemonių taikymo kilo didžiulis gyventojų nepasitenkinimas bei pasipiktinimas tuometine demokratiška valdžia. Panaši situacija susiklosčiusi ir šiandieninėje Europoje.

Antra, klaidinga aiškinti Hitlerio atėjimą į valdžią aukštu infliacijos lygiu. Visų pirma būtina pažvelgti į priežastis, dėl kurių buvo susidurta su infliacija. Nekyla jokių abejonių, jog infliacijos lygis 1923 m. buvo visiškai nepriimtinas, tačiau kas gi ją sukėlė? Vėl gi atsakymas visiškai akivaizdus: tai griežto taupymo priemonės, kurios buvo pradėtos taikyti Pirmojo pasaulinio karo nustekentoje Vokietijoje.

Labiau nei kas kitas šios politikos pasekmes numatė Versalyje įvykusio susitikimo metu Didžiosios Britanijos vyriausybės atstovas Johnas Maynardas Keynesas. Buvo sutarta dėl pagrindinių pokario tarptautinių santykių politinės sistemos principų, kurių turėjo laikytis nugalėta Vokietija. Šie principai buvo tokie žeminantys, jog buvo užkirstas kelias Vokietijos ekonomikos atsigavimui. Protestuodamas dėl šių žeminančių sąlygų J. M. Keynesas išėjo iš pasitarimo. Panašaus pobūdžio priemonės nesuteikė Vokietijos vyriausybei jokių kitų galimybių stimuliuoti ekonomikos augimą, išskyrus pinigų apyvartos didinimą. Dėl perteklinio pinigų kiekio apyvartoje kilo infliacija. Būtent dėl to ir kilo ši problema, turinti neginčijamų panašumų su šiuo metu Europoje susiklosčiusia situacija.

Tai, kaip buvo kuriama euro zona ir ją valdančios institucijos, ženkliai komplikuoja ekonominį stimuliavimą pasitelkiant valstybinių išlaidų bei atlyginimų didinimą. Iš tiesų įvedus eurą ES ekonominio augimo tempai sumažėjo. Pagal Mastrichto sutartį valstybėms draudžiamas biudžetinis deficitas. Dėl šios priežasties euro zonos valdymo struktūra, o ypač Europos centrinis bankas (ECB), ėmė vykdyti valiutos ekspansijos politiką, t.y. pradėjo leisti į apyvartą pinigus taip, kaip tai darė Vokietijos vyriausybė po Pirmojo pasaulinio karo. Siekiant išvengti infliacijos, imtasi griežtų taupymo priemonių, dėl kurių gyventojų gyvenimo sąlygos prastėja bei auga fašistinės nuotaikos – akivaizdu, kad istorija kartojasi.

Kas vyksta šiuo metu?

Viena iš politinių jėgų, kuri sėkmingiausiai savo tikslais naudoja gyventojų masių dirginimą, - tai ultradešinieji. Būtent tai galima pamatyti daugelyje Europos valstybių, o Prancūzija – puikiausias pavyzdys. Marine Le Pen vadovaujamas Nacionalinis frontas išnaudojo priešrinkiminę kampaniją į Europos Parlamentą (EP) bei sugebėjo užsitikrinti darbininkų simpatijas ir pateikė save kaip vienintelę jėga, galinčią apginti jų interesus kovojant su oligarchais, išdavusiais savo šalies interesus. Tai pats tikriausias nacionalsocializmas, kuris visada turėjo darbininkų paramą. Dabar šios politinės pajėgos ir vėl atgauna turėtas galias, nes tradicinės kairiojo politinio spektro pajėgos (ypač socialdemokratai), pradėjo vykdyti politiką, pažeidžiančią darbininkų klasės interesus bei pataikaujančią stambiesiems verslininkams.

Šiame kontekste skatinama klasių kova, o šūkiai dėl išskirtinumo išsaugojimo ir tėvynės gynimo naudojami siekiant užsitikrinti gyventojų palaikymą. Sudėtinga priešintis tokiam ideologiniam kokteiliui. Gana logiška būtų daryti prielaidą, jog fašizmas užpildys vakuumą, atsiradusį po socializmo ir komunizmo griūties. Per gegužės 25 d. įvykusius ES rinkimus M. Le Pen ir jos vadovaujamam Nacionaliniam frontui savo balsus atidavė 30 proc. jaunimo ir 43 proc. Prancūzijos darbininkų.

Kairiųjų politinių pajėgų internacionalizmas Europos atžvilgiu pasirodė bejėgis nacionalizmo ir nacionalsocializmo akivaizdoje. Kita vertus, kairiųjų politinių pajėgų imigrantų ginimas tapo silpnąją vieta, nes nėra atsižvelgiama, jog dėl imigrantų integracijos patiriamos išlaidos gula ant dirbančiųjų pečių.

Be jokios abejonės, imigracija prisideda prie nacionalinio turto augimo, tačiau neišvengiamos išlaidos imigrantų integracijai, kuri būtina visuomenei bendrąja prasme, neturėtų būti patiriamos labiausiai pažeidžiamų gyventojų sąskaita. Kairieji nebuvo linkę atsižvelgti į šiuos faktorius. Taip pat vertėtų nepamiršti, jog kairiųjų internacionalizmu bei jų susijungimu su kitomis Europos tautomis tikėti sudėtinga dėl glaudžių ryšių su kapitalo pasauliu. Valdžioje esančių kairiųjų partijų nesėkmė ES rinkimuose tiesiogiai susijusi su nusisukimu nuo darbininkų klasės.

Ispanijoje fašizmas, kuris buvo labiausiai įtvirtinęs savo pozicijas diktatūros laikais, buvo panašus į kraštutinį nacionalizmą bei katalikiškumą. 1936 m. įvykęs karinis perversmas buvo nukreiptas prieš socialistus, komunistus ir separatistus, t.y. prieš tuos, kurių nuomonė dėl Ispanijos ateities skyrėsi nuo Ispanijos fašistų vizijos.

Ši nacionalistinė ideologija su katalikišku prieskoniu vis dar gana stipriai jaučiama tam tikruose Ispanijos visuomenės sluoksniuose. Tai paaiškina šių Ispanijos gyventojų reakciją į Liaudies partijos pareiškimus, jog šios partijos gyvavimas yra Ispanijos vienybės bei krikščioniškų vertybių garantas. Tokiu būdu galima paaiškinti, kodėl politinė partija, kuriai daugiausiai įtakos turi finansinės ir ekonominės Europos ir Ispanijos jėgos, ir toliau laimi rinkimus, nepaisant didžiulių nuostolių, kuriuos dėl jos vykdomos politikos patyrė tauta, įskaitant ir tuos, kas už šią partiją balsuoja. Būtent tai ir yra šios partijos ilgaamžiškumo priežastis, kuri tapo įmanoma tik dėl visiškai neapgalvotų reformų įgyvendinimo.

Gegužės 25 d. įvykę ES rinkimai dar kartą akivaizdžiai parodė Europos kairiųjų problemas. Nors už kairiuosius Ispanijoje balsavo ženkliai daugiau žmonių nei už dešiniuosius, valdžia Ispanijoje vis dėlto sutelkta dešiniųjų rankose. 6 mln. ispanų vis dar neturi darbo, o dirbančiųjų socialinė situacija vis labiau prastėja. Reikšminga atsakomybės dalis gula ant Ispanijos socialistinės darbo partijos pečių. Būtent šios partijos vadovai, kurie kartu su Ispanijos ir visos Europos dešiniaisiais prisidėjo prie kapitalo pozicijų sustiprėjimo Europoje, kalti dėl eilinių gyventojų situacijos pablogėjimo. Būtina, kad Ispanijos rinkėjai ir eiliniai Ispanijos socialistinės darbo partijos nariai imtųsi ryžtingų veiksmų tam, kad būtų pakeista partijos vadovybė ir jos vykdoma politika. Kairiųjų politinių pažiūrų partijos privalo neapsiriboti savo siaurais partiniais interesais bei visos šalies mastu susivienyti tam, kad pagyvintų politinę Ispanijos panoramą. Šiam tikslui pasiekti būtina raginti gyventojus, kad šie reikalautų, jog jų teisės būtų apgintos, o vykdoma politika keičiama. Gyventojams būtina paaiškinti, kad tie, kas valdo Ispaniją, atstovauja tik labai nedidelę šios šalies gyventojų dalį (11 proc.) bei gina savo asmeninius finansinius ir ekonominius interesus, priešpastatydami juo Ispanijos gyventojų interesams.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA