Daugeliui Lietuvoje tai kertasi su Gruzijos kryptimi į Vakarus. Iš tiesų, ir Maskvoje ne kartą pasigirdo ne itin palankių komentarų dėl buvusios vyriausybės politikos ir vis tolstančios Gruzijos. Ir vis tik įdomu, jog patys gruzinai tai vertina ne taip aštriai. Daugeliui mano pašnekovų Rusija – tai artimas kaimynas, kurio nevalia ignoruoti; o štai Europa – ateitis, kryptis, tikslas... Nors šiek tiek tolimas, bet siektinas visomis išgalėmis.

Dažnuose pasvarstymuose su gruzinais prie kavos puodelio, kas gi mus sieja, lietuvius ir gruzinus, visuomet paminimas vienas, svarbiausias punktas. „Kaip ir lietuviai, mes norime būti Europoje. Todėl mums Baltijos šalys – geriausias sėkmės pavyzdys. To mus mokė dar mokykloje,“ – kartą atsivėrė jaunas taksistas, svajojantis kada nors nuvažiuoti į Paryžių, Barseloną, Miuncheną. Ir į Druskininkus, kur kadaise poilsiavo jo tėvai. Tačiau ką gruzinams iš tiesų reiškia „būti Europoje“? Tai stabilumas, geras gyvenimas, galimybė keliauti, bendrauti, planuoti ir žinoti, ką atneš rytojus; tai politinė kryptis, Europos Sąjunga ir NATO; tai galimybė būti arčiau, būti žinomiems ir pastebėtiems... Kalbinti gruzinai vardino tai ir dar daugiau. Ir vis dėlto po rinkimų spalį kai kas Gruzijoje pasikeitė.

Visų pirma verta paminėti, kad šiais rinkimais gruzinai itin džiaugėsi: „Tai istorinė akimirka, demokratijos pergalė,“ – skelbė Gruzijos dienraščiai. Pirmą kartą šalies nepriklausomybės istorijoje taikiai, be revoliucijų ir perversmų pasikeitė valdžia. Ore tiesiog sklandė pokyčių nuojauta, viltis, jog netrukus gyvenimas taps geresnis, stabilesnis.

O kiek gruzinams svarbūs santykiai su Rusija? Dabartinio prezidento Michailo Saakašvilio valdžia aktyviai kėlė šį klausimą ir labai aiškiai orientavosi į Vakarus. Jo valdymo metu Gruzija prisijungė prie Europos Sąjungos Rytų partnerystės programos, o gruzinų kariai dalyvauja NATO operacijose Afganistane. Mokyklose vietoje rusų kalbos pradėta visuotinai dėstyti anglų, pradedant nuo pirmos klasės. Švietimo ir mokslo ministerija suorganizavo projektą „Mokykis ir mokyk su Gruzija“, kurio rėmuose šimtai savanorių iš daugiau nei keturiasdešimt pasaulio šalių suvažiavo padėti anglų kalbos mokytojams mokyklose. Gruzija pamažu vysto turizmo infrastruktūrą ir tampa vis populiaresnė keliautojų maršrutuose.

Po rinkimų praėjo vos keturi mėnesiai, bet kai kurie pokyčiai jau matyti. Pradėta kalbėti, jog reiktų sustiprinti rusų kalbos mokymą mokyklose, o anglų kalbai skirta „Mokykis ir mokyk su Gruzija“ savanorystės programa – sumažinta iki penktadalio. Buvo paskirtas specialusis įgaliotinis ryšiams su Rusija – Zurabas Abašidzė, buvęs Gruzijos ambasadorius Maskvoje. Galiausiai televizijoje kanalai rusų kalba išaugo iki dviejų trečdalių viso pasirinkimo. Vėl galime žiūrėti nesenstantį „Poli čiudes“ („Laimės ratas“, kurios žavingas vedėjas nesikeičia jau daugiau kaip trisdešimt metų!) per Rusijos pirmąjį kanalą. Žydrieji ekranai rodo filmus, laidas, televizijos šou ir naujienas tiesiai iš Maskvos – naujovė, atsiradusi tik po rinkimų.

O kaip reaguoja patys gruzinai? „Ne, nepastebėjau... na gal... taip, gal ir daugiau programų rusiškai, bet man tai netrukdo, o ir gruziniškų kanalų niekas nesumažino,“ – kiek pagalvojusi prakalbo Keti, neseniai studijas baigusi tbilisietė. „Nežinau, ar tai gerai, juk labai daug jaunimo Gruzijoje nekalba rusiškai ,“ – svarstė kiek jaunesnis pažįstamas Levani. Reakcijos iš tiesų buvo mažai – daugelis, paklausti apie tai, susimąstydavo pirmą kartą.

Tačiau ar realiai tai reiškia, kad šalis pasisuko nuo Europos? Vargu. Politiniai žaidimai, žinoma, turi savo kainą ir savo pasekmes, bet patys gruzinai ieško naujų galimybių. Per paskutinį dešimtmetį sutvirtinti ryšiai su Europos Sąjungos šalimis gali augti toliau, o vis laisvėjantis vizų režimas ir naujai steigiamos stipendijos skatina žmonių kontaktus.

Kaip savo tinklaraštyje rašė jauna politologė Tamara Gzirišvili: „Klausimas, kur mes priklausome, Europai ar Azijai, neturi reikšmės. Vietoje to turėtume klausti konstruktyviau: kuo mes norime būti? Kokiomis vertybėmis grįsime savo tautos ateitį? Kaip įsivaizduojame savo visuomenę už dvidešimt, penkiasdešimt, šimto metų? Ir svarbiausia, kaip to pasiekti? Tik atsakę į šiuos klausimus, galėsime kurti veiksmingai funkcionuojančią, savarankišką ir pavyzdinę visuomenę.“ O esant šalia nepaprastai įdomu šį procesą ne tik stebėti, bet ir prisidėti. Ir spėlioti, kas bus toliau.

Parengė Renata Skardžiūtė-Kereselidze