Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (1)
Europos bankai zombiai: kodėl tokių atsiranda?

Europos bankai zombiai: kodėl tokių atsiranda?

Kas negerai su Europos bankais? Trumpasis atsakymas būtų tas, kad šis sektorius yra per didelis, bankai turi per mažai kapitalo, šioje srityje dalyvauja pernelyg daug žaidėjų, neturinčių gyvybingo ilgalaikio verslo modelio. Paskutinių dviejų faktorių kombinacija – bankų, neturinčių patvaraus būdo gauti pelną, perteklius – kelia rimčiausią ir sudėtingiausią problemą.

Bankininkystės sektoriaus dydis yra priežastis nerimauti, nes tuo metu, kai bendri bankų įsipareigojimai sudaro daugiau kaip 250 proc. euro zonos BVP, bet kokia didesnė problema gali tapti pernelyg didele našta valstybių biudžetams. Kitaip tariant, Europos bankų sektorius yra per didelis, kad jį būtų galima išgelbėti.

Apyvartinių lėšų trūkumą galima išgydyti naujo akcinio kapitalo injekcija. Tačiau kuo bankų sektorius didesnis, tuo šis procesas tampa sudėtingesnis. Dar svarbiau, kad nebelieka prasmės kišti naują kapitalą į bankus, kurie artimiausioje ateityje nesugebės duoti pelno.

Pietų Europos bėdos yra gerai žinomos, bet jos atskirose šalyse iš esmės skiriasi. Ispanijoje bankai istoriškai skirdavo būsto paskolas 30-čiai metų, kurių palūkanų normos įtraukiamos į tokias tarpbankines palūkanų normas kaip EURIBOR, visam paskolos laikotarpiui paliekant nedidelį fiksuotą pirklą (dažnai nesiekiantį nė 100 bazinių punktų). 

Toks modelis duodavo pelno, kol Ispanijos bankai sugebėdavo save refinansuoti kur kas žemesniu pirklu nei 100 bazinių punktų. Tačiau šiandien Ispanijos bankai, ypač tie, kurie aktyviausiai teikia būsto paskolas, dėl tarpbankinių palūkanų normų turi mokėti kur kas didesnį procentų skirtumą, kad užsitikrintų naują finansavimą.

Daugelis vietinių Ispanijos bankų nežlunga tik dėl to, kad didelę būsto paskolų dalį jie perkredituoja per Europos centrinį banką (ECB). Tačiau priklausomybės nuo pigaus centrinio banko (re)finansavimo negalima laikyti gyvybingu verslo modeliu.

Italijoje problemos kyla dėl bankų paskolų vietos įmonėms, ypač mažoms ir vidutinio dydžio bendrovėms, nors BVP stovi vietoje. Net prieš prasidedant euro zonos krizei 2010 metais, Italijoje kapitalo investicijų produktyvumas beveik prilygo nuliui.

Dabartinė recesija Europoje išryškino šią tendenciją. Daugelis bankrutavusių mažų ir vidutinio dydžio bendrovių bankams atnešė daug nuostolių, nors pačių bankų finansavimo kainos padidėjo. Taigi sudėtinga įžvelgti, kaip Italijos bankai galėtų grįžti prie pelningo darbo (ir kaip šalis galėtų atkurti ekonomikos augimą), kol nebus radikaliai pakeistas kapitalo paskirstymas.   
 
Problemų yra ir į šiaurę nuo Alpių. Vokietijoje bankai beveik nieko neuždirba dėl šimtų milijardų eurų perteklinio likvidumo, kurį jie deponavo ECB. Tačiau jų finansavimo kainos nėra nulinės. Vokietijos bankai gali išleisti vertybinius popierius labai mažomis palūkanomis, tačiau jos vis tiek bus didesnės už tai, ką jie uždirba iš savo indėlių ECB. Maža to, šalies viduje jie privalo išlaikyti platų – tuo pačiu ir brangų – mažmeninį tinklą, kad surinktų gyventojų indėlius, kurie jiems neneša jokio pelno.

Žinoma, kai kurie bankai visada geriau dirbs už kitus, kaip ir kai kurie bankai dėl neigiamų tendencijų kentės labiau negu kiti. Dėl šios priežasties reikia analizuoti kiekvieno banko situaciją atskirai.

Tačiau aišku, kad lėto augimo, mažų palūkanų ir didelės rizikos aplinkoje daugeliui bankų tenka kovoti už tai, kad išliktų.

Deja, ši problema negali būti palikta tik rinkoms. Bankas, neturintis perspektyvaus verslo modelio, nenyksta palaipsniui, galiausiai visai dingdamas. Jo akcijų kaina gali smukti nulio link, bet jo klientai palaimingai nežinos, kad jis turi sunkumų. Kiti kreditoriai taip pat toliau jį finansuos, nes tikėsis, kad įsikiš (nacionalinė) valdžia – arba skubiai skirdama pinigų bankui išgelbėti, arba sujungdama jį su kita institucija. Pastaruoju metu Europos Sąjungoje pasigirdusios griežtos kalbos apie tai, jog bankus reikėtų gelbėti vidiniais („bail in“), o ne išoriniais pinigais, rinkoms nepadarė didesnio poveikio - iš dalies dėl to, kad naujosios taisyklės, numatančios perkelti skolas kreditoriams, turėtų įsigalioti tik 2018 metais.  

Nuo kitų metų pradžios, kai taps atsakingas už bankų priežiūrą, ECB peržiūrės bankų lėšų kokybę. Tačiau jis negalės įvertinti ilgalaikiškesnio bankų verslo modelių pelningumo. Dabartiniai savininkai priešinsis bet kokiai jų kontrolės silpninimo pabaigai. Nė vienos šalies valdžia taip pat nepripažins, kad jų nacionaliniams „čempionams“ trūksta patikimo kelio į finansinį gyvybingumą.  
  
Silpnos bankų sistemos išlaikymas vandens paviršiuje ekonomikai atsieina labai brangiai. Bankai, turintys per mažai kapitalo, arba tie, kurie neturi perspektyvaus verslo modelio, būna linkę toliau skolinti pinigus savo esamiems klientams, net jei šios paskolos būna abejotinos, ir riboti skolinimą naujoms įmonėms ar projektams. Toks nevykęs kapitalo paskirstymas trukdo ekonomikai atsigauti ir aptemdo ilgalaikio augimo perspektyvas.

Ką reikėtų daryti, yra pakankamai aišku: rekapitalizuoti didžiąją dalį sektoriaus ir restruktūrizuoti tas dalis, kurioms trūksta pelningo verslo modelio. Tačiau tai artimiausiu metu vargu ar bus padaryta. Deja, kol tai įvyks, Europai veikiausiai nepavyks visiškai pakilti iš dabartinio nuosmukio.

Danielis Grosas - Europos politikos studijų centro Briuselyje direktorius

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA