Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (1)
„Europietiškumo“ apraiškos už Europos: universalios vertybės tinka visiems
AP/Scanpix

„Europietiškumo“ apraiškos už Europos: universalios vertybės tinka visiems

Neseniai interviu dėl darbo buvau užklausta, atrodytų, paprasto, tačiau įdomaus dalyko. Darbo pasiūlymas buvo ne Europoje, išgirdau štai ką: „Kaip manai, kuo galėtum prisidėti prie mūsų organizacijos savo europietiška perspektyva?

Nors kiek sutrikau – jau kurį laiką negvildenau tokių temų kaip mano požiūrio į tam tikrus dalykus „europietiškumo“ – visgi sugebėjau į tą klausimą atsakyti gal net ne visai gėdingai, nes galiausiai darbą visgi gavau. Bet gavau ir peno pamąstymui.

Kas gi ta „europietiška perspektyva“?

Manau, dažnai „europietiškumas“ įvairiuose diskursuose pavojingai priartėja prie net kiek rasizmu dvelkiančio eurocentrizmo. Žmogaus Teisės, pakantumas kitokiems, minties liberalumas (ką tai bereikštų): taip, kalbama apie Europą. Senąjį žemyną (beje, ar kada susimąstėte, koks eurocentriškas šis pasakymas?). Turime ir mes pavyzdį – net ir Lietuvoje žiniasklaidai ir ypač internetinių puslapių komentatoriams beūžiant prieš Vilnius Pride eitynes ne vienas (turbūt save visgi labai toleratišku laikantis) asmuo kaltino Europą savo, mandagiai perfrazuojant komentatorius, netinkamų vertybių primetimu. Teisinė lygybė ir esminės Žmogaus Teisės visiems šalies piliečiams – kaipgi drįsta Europa, ne, nereikia.

Nors šią kritiką pati norėčiau sukritikuoti ir dėl kitų priežasčių, leiskite pasirinkti įdomesnį kampą. Tas kampas yra „europietiškumo“ apraiškos už Europos. Ar tai šeštojo dešimtmečio Afrikos dekolonializacijos lyderiai, ar protestus prieš Vietnamo karą rengę jaunuoliai, ar Kinijos gulaguose kalintys rašytojai, ar, galiausiai, Pietų Amerikos demokratijos, mažiau ar daugiau sėkmingai savo politika mažinančios diktatūrų palikimą – gigantišką socialinę atskirtį.

Todėl man yra paprasčiausiai gėda priskirti Europai tas vertybes, kurios gali būti laikomos tiesiog universaliomis. Nepagalvokit to, ko nerašau: nebandau „primesti“ „europietiškų“ vertybių visam pasauliui. Tiesiog manau, kad dar blogiau yra teigti, jog žmonės „iš kitur“ yra kitokie ir nenori tokių esminių teisių, kaip išgalėti leisti vaikus į mokyklą ar eiti gatvėje susikibus už rankų su mylimu žmogumi. Dėl šitokių laisvių žmonės iki šių dienų kovoja įvairiuose pasaulio kampeliuose. Ir tik todėl, kad tam tikros teisės dar nėra išsikovotos, nereiškia, kad niekas jų ten nenori.

Prisimenu, Lietuvai tik neseniai įstojus į Europos Sąjungą, vis kur internete pasirodydavo apklausos, užduodančios gana juokingą klausimą: ar save laikai labiau europiečiu/-te, ar lietuviu/-e? Ir tikrai, gali gi sėdėti per dienas ir sukti galvą, bandydamas kažkaip – kiekybiškai ar kokybiškai – įsivertinti šias tapatybes. Aišku, prieš tai jas sau galvoje kažkaip apsibrėžus. Ši dilema, su visomis nebūtinai pačiomis moksliškiausiomis apklausomis, išnyksta, jei leidi sau priimti vieną dalyką.

Dalykas tas labai paprastas: kad tų tapatybių, tų perspektyvų neturi sau nei apsibrėžti, nei pasirinkti. Kas gi nuo to pasikeičia? Nejaugi tavoji perspektyva?

Aišku, neteigiu, kad gyvenamoji vieta su jos žmonėmis, jų tarytum natūralizuojamu požiūriu į gyvenimą ir kitais faktoriais neturi jokios įtakos jauno žmogaus pasaulėžiūrai. Kartais net sunku suvokti, nepalikus namų, kiek daug įtakos tuose namuose būta. Tačiau kai visgi tuos namus, o gal net ir pačią Europą, palieki, gali ne tik pradėti sveikai reflektuoti, kas kokį tavo požiūrį į ką formavo, bet ir – priešingai – pradėti pastebėti panašumus su kitais žmonėmis iš tolimiausių pasaulio vietovių. Kodėl galiu sutikti dėl tiek daug esminių dalykų iš pietų Tailando? Ar jis čia labai europietiškas ar aš tailandietiška? Sunku suvokti. Gerai yra tai, kad suvokti nieko iš tikro ir nereikia.

Taigi, klausiate, o ką aš atsakiau į tą interviu klausimą? Ogi paprasčiausiai pripažinau, kad mano požiūris į gyvenimą ir įvairius politinius reiškinius nėra formuotas vien mano geografinių šaknų. Tai ir formalus ugdymas – nors jo nekeliu ant pjedestalo – su neformalaus švietimo iniciatyvomis, ir kelionės, ir įvairiose šalyse sutikti bei draugais tapę žmonės. Kaip jaunas žmogus, paskutinius šešerius savo gyvenimo metus praleidęs ne Lietuvoje, ir daugumą laiko net ne Europoje, juokčiausi, jei kas paklaustų, ar laikau save lietuve ar europiete. Esu lietuvė, esu ir europietė. Esu daug dalykų, ir renkuosi nesirinkti vieno, kuris mane kažkaip geriausiai apibūdina. Turbūt tas klišinis atsakymas, „žmogus“ („turiu žmogaus perspektyvą“), skamba per daug idealistiškai?

P.S. Gerai, jei esi jaunas žmogus iš Europos, didesnė tikimybė, kad pasiklausei brit-rock‘o (ar Robbie Williams‘o, bet čia jau slapčia). Bet gal tie čia tie apibendrinimai ir galėtų baigtis, kad neprasidėtų eurocentrizmo apraiškos?
 
Parengė Justina Poškevičiūtė

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA