Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (23)
Europietiškas svetingumas tik europiečiams

Europietiškas svetingumas tik europiečiams

Rugpjūčio septintąją dieną Liberijos tanklaivis, priglaudęs prie Libijos krantų aptiktus nesaugiose pripučiamose valtyse plaukusius 102 migrantus, negavo leidimo įplaukti į Maltos vandenis. Maltai iš pradžių nurodžius tanklaiviui nugabenti žmones (tarp kurių buvo keturios nėščios moterys bei penkių mėnesių kūdikis) į Libiją, galiausiai laivą priėmė Italija.

Šitoks Maltos – gražios, bet, regis, ne itin svetingos, Europos Sąjungos narės – pavyzdys suteikia gerą kontekstą svarbiems klausimams: kur suka daugiausia migrantų priimančios Europos šalys? Ar tai – klasikinės radikalios dešinės apraiškos ar kažkas naujo? Ir kodėl verta sunerimti, kai valstybės suka pabėgėlius nužmoginančios politikos natūralizavimo keliu?

Negaliu Maltos atvejo nepalyginti su kontraversiška Australijos imigracijos politika. Malta dar visai neseniai buvo Europos Žmogaus Teisių Teismo pripažinta kalta pažeidus Europos Žmogaus Teisių Konvenciją ir laikiusi porą pabėgėlių iš Afrikos netinkamose sąlygose. Na, o Australija jau prieš kurį laiką pradėjo siųsti valtimis iš Pietryčių Azijos ir net tolimesnių šalių atvykstančius ir gyvybe rizikuojančius pabėgėlius į Papua Naujajai Gvinėjai priklausiančias salas, kurios pabėgėlių stovyklas tiek Jungtinių Tautų vyriausiasis pabėgėlių komisaras (UNHCR) savo pranešimuose, tiek žurnalistai ne sykį prilygino koncentracijos stovykloms. Ką gi padarysi, reikia išlaikyti gerą šalies ekonominę būklę. Kokia kaina – kitas klausimas.

Graikijoje, per kurią, kaip manoma, į Europą kasmet patenka daugiau nei 90 procentų visų nelegalių imigrantų, rugpjūtį Amygdalezos pabėgėlių stovykloje kilo riaušės. Joje į kalėjimą panašiomis sąlygomis laikomi politinio ar ekonominio prieglobsčio ieškantys asmenys. Nuo vienerių metų iki pusantrų metų – šitiek laiko, anot naujai priimto įstatymo, šiame centre dabar bus galima laikyti pabėgėlius. Tai turėtų atgrasyti žmones nuo nelegalaus ES erdvės kirtimo. Tvoros su spygliuota viela, grotos ant langų, nusiskundimai maistu ir menka medicinine priežiūra: turbūt gimtas šalis priversti palikti žmonės Europą įsivaizdavo kiek kitaip. Tikriausiai kiek kitaip Europą įsivaizduojame ir patys europiečiai.

Įdomu tai, kad nei Maltos, nei Graikijos dabartinės vyriausybės nėra politinio spektro ekstremalioje dešinėje, su kuo tokia, švelniai tariant, griežtoka imigracijos politika gali būti asocijuojama.

Abejose valstybėse būta protestų prieš imigraciją, o Graikijoje šiais metais dešinieji ekstremalai sugebėjo netgi patekti į parlamentą, tad būtų tiesiog netikslu teigti, jog imigracijos įstatymų griežtinimas būtų prieš (visų) piliečių norą. Vis dėlto labai nesinori tikėti, kad šitokia imigrantų (ne)priėmimo tvarka – nauja tendencija Europos šalyse. Tai yra, kad naujasis politinis požiūris stiprina „mes – jie“ skirstymą ir normalizuoja vidaus reikalų kėlimą aukščiau humanitarinės ar ekonominės pagalbos prieglobsčio ieškantiems atvykėliams.

Žinoma, kalbu iš visiškai normatyvinės – kiti ją gal vadintų idealistine – perspektyvos. Ir, kad ir kaip nemėgčiau ryškiai dramatizuotų ateities scenarijų, dažniau skirtų įbauginti žmonėms (juk mus vis kažkas puola, ar tai seksualinės mažumos, ar kokia etninė mažuma, ir pan.), išties baisoka tęsti šitokią butaforinę imigracijos politikos kreivę.

Turbūt pats tamsiausias ateities variantas – distopinį (priešingą utopijai) filmą „Žmonių vaikai“ (angl. „Children of Men“) primenantis scenarijus. Ten priespaudos valstybė, efektyviai išnaudojusi piliečių baimes, areštuoja ir laiko pabėgėlius centruose, kurie patapę aiškia aliuzija į koncentracijos stovyklas.

Neteigiu, jog Europa ritasi šitokios padėties link. Nors, pavyzdžiui, nauji Šveicarijos įstatymai turbūt ne vieną priverčia pakelti antakį ar du. Priimti diktatorių pinigus į savo bankus, pasirodo, nėra taip sunku, kaip integruoti nuo tų režimų nukentėjusius žmones į savo visuomenę.

Tai pat manau, jog būtent sveikas ir racionalus požiūris yra vienas geriausių būdų užkirsti kelią šitokiam distopiniam scenarijui, kai vardan (dažniausiai) ekonominių priežasčių į šoną pastumiamas humanizmas ir kitos žmogiškosios vertybės, kurias taip dažnai mėgsta savintis Europa.

Parengė Justina Poškevičiūtė

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA