Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (4)
Euro sapiens – gyvenimo užsienyje kūrimo profesionalai

Euro sapiens – gyvenimo užsienyje kūrimo profesionalai

Budapešte gyvenu jau trečius metus, ir per šiuos metus ryškėja vienas paveikslas. Matyt, šalių, į kurias žmogus gali imigruoti, įsikelti ir susikurti gyvenimą, yra ribotas. Nekalbu apie tai, kad dideliam kiekiui šalių neužtektų pinigų ar gyvenimo laiko, bet apie nuovargį.

Po kurio laiko, po kažkelintos šalies, tai pradeda varginti. Gyvenimo kūrimas iš naujo. Susirandi butą, draugų, pradedi megzti ryšius, nustoji pasiklysti mieste, išmoksti pagrindines naujos kalbos frazes, vėliau išmoksti ir kalbą, sužinai apie visas svarbiausias kultūrines vietas, festivalius, vietinį maistą, nuolaidas, parduotuves, dviračių taisyklas, bankus, parduotuvių darbo laiką, kas ką išmano, į ką galima kreiptis, kur ieškoti pagalbos, kur skaityti vietines naujienas anglų kalba, kur renkasi kiti užsieniečiai ir ką su jais veikti, ir t.t., ir t.t. Panašiai, kaip profesionalai pavargsta nuo savo darbo, kurį jau daug kartų atliko.

Užkampyje ar dešimtyje šalių?

Manęs toks nuovargis kol kas nekankina, nes be Lietuvos „gyvenimą susikūriau“ tik Vengrijoje (dar šiek tiek senais laikais Danijoje). Tačiau turiu pažįstamų, kurie yra gyvenę keturiose ar penkiose šalyse. Viena draugė, net iki kraštutinumo, yra pagyvenusi dešimtyje. Gyvenę, o ne lankęsi kaip turistai.

Ir kiekvieną kartą, išlipus iš lėktuvo, traukinio ar autobuso, procesas pradedamas iš naujo.

Tas „gyvenimo kūrimo“ nuovargis išlenda pokalbiuose. Pavyzdžiui, kartais su bendrakursiais ar draugais žaidžiame žaidimą „Ar tu verčiau...“, kuriame reikia rinktis ką nors iš dviejų viena už kitą baisesnių alternatyvų. Ir štai tokio žaidimo metu vienas užsienietis (emigrantas, ekspatas, kad ir kaip pavadinsi) klausia kito „Ar tu verčiau įsikeltum į vienos užsienio šalies tolimą ir užmirštą užkampį, kuriame visiškai nėra ko veikti ir niekas nekalba angliškai, ar pakeistum dešimt šalių ir kiekvienoje iš jų turėtum pradėti viską iš naujo?“.

Kaskart – greičiau

Taigi, tai, kas yra naujoji Europos Sąjungos realybė, laisvas žmonių judėjimas be sienų, yra pateikiamas kaip dalykas, kurį vargu, ar kas norėtų rinktis. Tačiau renkasi.

Ir pastebiu, kad kai kurie žmonės tampa „gyvenimo kūrimo“ profesionalais. Persikėlę į kurią nors naują šalį tą patį procesą jie atlieka greičiau. Tai itin palengvina socialiniai tinklai internete ir įvairios grupės juose, tokios kaip „expats (įrašyk šalį, ar miestą)“, „used stuff (įrašyk šalį ar miestą)“, „apartments in (įrašyk šalį arba miestą)“ arba netgi „New movies in (įrašyk šalį arba miestą)“. Tose grupėse pokalbiai vyksta anglų kalba, skelbiama informacija, dalinamasi kultūriniais renginiais, klausiama ir atsakoma, kaip „išsikviesti santechniką“ ir taip toliau.

Užsieniečio kitoje šalyje dalia ta pati – atvykus reikia įsikurti ir viską susipirkti, o išvykstant viską parduoti/išdalyti. Todėl tokiose grupėse galima įsigyti naudotų baldų, virtuvės įrangos ar apskritai kokių visai nereikalingų naudotų niekučių. Būtent dėl to laikinumo užsieniečiai kitose šalyse dažnai negali sau leisti laikyti gyvūnų, nes po pusmečio ar kelerių metų gali tekti išvykti, ir dažnai dar nė neaišku, kuria kryptimi.

Tačiau viena mano pažįstamų draugų pora Budapešte netgi susirado specialiai užsieniečiams skirtą „Facebook“ grupę, kurioje ieškoma, kas gali suteikti laikiną prieglobstį benamėms katėms, kol atsiranda ilgalaikiai šeimininkai. Interesai pilnai atitinkami – bent jau laikino prieglobsčio ieškantys gyvūnai, ir užsieniečiai, kurie negali sau leisti pasiūlyti ilgalaikio. Tiesa, po to kai atidavė pirmąją „laikiną“ katę, šios draugų poros širdys neišlaikė, ir antrąją jie pasiliko.

Surogatinės šeimos ir geriausi draugai

Įdomu tai, kad, gyvendami svečioje šalyje, mes vis dar gyvename tarsi burbule, kurio sienelės persidengia su priimančia šalimi, bet ne visiškai į ją įsilieja. Nors ir įsijungia į vietines bendruomenes, mokosi vietinių kalbų ir pradeda išmanyti vietines tradicijas, užsieniečiai vis tiek kažkaip natūraliai itin bendrauja su kitais užsieniečiais.

Kai gyvenau Lietuvoje, iki dešimties procentų mano pažįstamų, su kuriais leisčiau laiką, buvo nelietuviai. Čia tik apie 10 procentų pažįstamų, su kuriais leidžiu laiką, yra vengrai, visi kiti – tokie patys užsieniečiai, kaip ir aš. Iš visos Europos ir netgi pasaulio. Mes, užsieniečiai, ir vietiniai žmonės, tarsi gyvename toje pačioje teritorijoje, bet dviejuose skirtinguose sluoksniuose. Ir ne todėl, kad vietiniai žmonės būtų nesvetingi ar nemalonūs, tiesiog natūraliai mes kitokie.

Mūsų šeimos, vaikystės draugai, kalba ir papročiai liko „ten“, iš kur atvykome, o čia šaknų dar neturime arba jos netvirtai įsikabinusios į žemę. Todėl mes visi esame šiek tiek „našlaičiai“, o našlaitis našlaitį jaučia ir sulimpa kartu. Tad gyvendami užsienyje galbūt greičiau susidraugaujame, greičiau priimame naujų žmonių į savo ratą, o galbūt ir greičiau atsisveikiname, kai sutikti naujieji draugai išvyksta. Tačiau bent jau laikinai, mes vieni kitiems pakeičiame geriausius draugus ir tampame surogatiniais šeimos nariais, kuriuos palikome savo šalyse. O taip įgyta tarpkultūrinė ir daugiakalbinė patirtis bei istorijos lieka neįkainojamos.

Kad ir kaip būtų, neseniai supratau vieną. Kai (jeigu) grįšiu į Lietuvą, aš ir toliau ten turbūt būsiu šiek tiek „užsienietė“. Visų pirma, grįžus į gimtąją šalį, gyvenimą vis tiek reikės šiek tiek „kurti“ iš naujo. Antra, po šios gyvenimo užsienyje mokyklos, turbūt jau nejučiomis ieškosiu kitų „užsieniečių“ Lietuvoje, jų grupių socialiniuose tinkluose ir taip toliau. Tokia ta mūsų naujoji Europa, kurioje tarpvalstybinės ir tarpkultūrinės sienos po truputį nyksta.

Parengė Vija Pakalkaitė

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA