Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai
ES oras, kuriuo kvėpuojame

ES oras, kuriuo kvėpuojame

Teisė į laisvą asmenų judėjimą Europos Sąjungoje (ES) nėra tokia akivaizdi kaip oras, kuriuo kvėpuojame. ES šalių narių piliečiai turėtų to nepamiršti, kai šių metų gegužės mėnesį balsuos ES rinkimuose tam, kad apgintų šį esminį Europos principą.

2014 m. sausio 1 d. bulgarams ir rumunams suteikta teisė į laisvą asmenų judėjimą ES sukėlė nemažai ginčų.

Reikėtų nepamiršti, kad teisė į laisvą asmenų judėjimą, kuria gali naudotis ES šalių narių piliečiai, brėžia aiškią ribą tarp ES šalių narių ir ES nepriklausančių valstybių piliečių, kuriems paprastai tenka gauti vizas tam, kad atvyktų ES, o tam, kad apsistotų ES, jiems reikia gauti leidimą dirbti arba leidimą gyventi. Ši teisė yra nepaprastai konkreti ir simbolinė. Be to, tai vienas iš svarbiausių narystės ES aspektų, ypatingai reikšmingas jaunesnėms ES šalims narėms, kurioms ši teisė lyg oras, kuriuo šios kvėpuoja.

Tačiau ši teisė į laisvą asmenų judėjimą ES neturėtų būti painiojama su teise į besąlygišką galimybę apsigyventi kitoje ES šalyje narėje. Norintys pasilikti kitoje ES šalyje narėje daugiau nei tris mėnesius, privalo įrodyti, kad tam jie turi pakankamai resursų, kitokiu atveju jiems nelieka nieko kito kaip grįžti į savo tėvynę. O jei jie nesutinka to padaryti savo noru, tai teks padaryti priverstine tvarka. Ta pati tvarka galioja ir prieigos prie valstybinės socialinės apsaugos sistemų atveju. Socialinės apsaugos sistema tampa prieinama atvykusiam į šią šalį asmeniui tik tada, jei tai pernelyg neapkrauna šalies, į kurią atvykstama, įskaitant ir ilgalaikės bedarbystės atvejus.

Maža to, ES šalys narės turi galimybę įpareigoti naująją ES narę laukti septynerius metus, kol šios šalies piliečiams bus suteikta visiška judėjimo laisvė. Gali būti taikomos tam tikros saugumo priemonės tam, kad būtų apribota gyventojų prieiga prie darbo rinkos ypatingai didelę įtampą išgyvenančiuose ekonomikos sektoriuose.

Narystė Šengeno zonoje suteikia asmenims galimybę išvengti ilgo laukimo eilėse pasienyje. Tačiau ir šiuo atveju gali būti taikomos saugumo priemonės tam, kad laikinai būtų atkurta pasienio kontrolė ES viduje. Nebuvo atlikta jokių tyrimų, įrodančių nuolatinių pasienio patikrinimų efektyvumą kovojant su nusikalstamumu.

2012 m. ES šalyse narėse vidutiniškai gyveno 2,6 proc. iš kitų ES šalių narių atvykusių asmenų, 2003 m. tokių buvo 1,3 proc. Tokių gyventojų skaičius 2012 m. svyravo nuo 0,1 proc. Lenkijoje iki 38 proc. Liuksemburge. Beveik du trečdaliai tokių gyventojų buvo dirbti atvykę asmenys, tuo tarpu likusį trečdalį sudarė pensininkai, studentai, darbo neturintys asmenys bei neaktyvūs gyventi į kitą ES šalį narę atvykusių asmenų šeimos nariai (daugiausiai vaikai ir moterys, besirūpinančios namais).

Atlikti tyrimai rodo, kad tokių iš kitų ES šalių narių atvykusių gyventojų buvimas daro teigiamą įtaką šalių, į kurias šie asmenys atvyksta, ekonominiam augimui bei darbo rinkai. Be to, paruoštos ataskaitos dėl tokių gyventojų poveikio valstybiniam socialinės apsaugos sektoriui rodo, kad šie iš kitų ES šalių narių atvykę gyventi asmenys daro šiam sektoriui neutralų arba teigiamą poveikį.

Antonio Vitorino ir Yvesas Bertoncini - Paryžiuje įsikūrusio mokslinių tyrimų centro „Notre Europe – Jacques Delors Istitute“ vadovai. A. Vitorino taip pat yra buvęs už teisingumą ir vidaus rinką atsakingas eurokomisaras.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA