ES ir Islandija: ekonominiai interesai ir narystės perspektyvos

Šios savaitės pradžioje ES užsienio reikalų ministrai pritarė tam, kad ES pradėtų derybas dėl narystės su Islandija. Formaliai derybos turėjo prasidėti jau kitą dieną po šio sprendimo. Šis atvejis įdomus tuo, jog po ilgos pertraukos – maždaug penkiolikos metų – kai 1995 m. į ES įstojo Austrija, Švedija ir Suomija, ES pradeda derybas su santykinai turtinga, daugelį ES normų jau taikančia ir pernelyg entuziastingai į Sąjungą nesiveržiančia šalimi. Per tą laiką ES narių skaičius beveik padvigubėjo, ypač priėmus Vidurio ir Rytų Europos šalis, ir veikiausiai dar augs, priimant Kroatiją. Tačiau svarbiausi derybų dėl narystės ES principai iš esmės nepasikeitė. Tiesa, sugriežtėjo kai kurios sąlygos, kurias privalo tenkinti šalys, kad su jomis būtų pradėtos derybos, be to, Bulgarijos ir Rumunijos atvejais ES teisės normų taikymas susietas su Sąjungos lėšų išmokomis ir po jų priėmimo į ES.

Tačiau šie derybų dėl narystės ES ypatumai Islandijai nėra aktualūs. Jos situacija daug panašesnė į 1995 m. į ES įstojusių šalių (ar kartu su jomis dėl narystės ES susiderėjusia, bet po stojimo sutartį atmetusio referendumo 1994 m. neįstojusios Norvegijos), nei į Lietuvos ar kitų šį dešimtmetį Sąjungos narėmis tapusių valstybių. Būdama Europos ekonominės erdvės nare ji jau yra perkėlusi į nacionalinę teisę ir taiko daugelį ES teisės normų, iš esmės dalyvauja ES bendrojoje rinkoje, be to, yra Šengeno erdvės nare. Ir nors pačioje Islandijoje vyksta ginčai tarp analitikų dėl to, kokią dalį ES teisės normų jau yra perėmusi ir įgyvendinusi Islandija, tačiau akivaizdu, jog tai, kas sudaro pagrindinį derybų dėl narystės turinį – ES teisės normų perkėlimo į stojančiąją šalį sąlygos, neturėtų sukelti didelių kliūčių sparčiai Islandijos derybų su ES eigai. Tikėtina, jog galima derybų trukmė galėtų būti panaši į anksčiau minėtų Šiaurės šalių derybas, kurios truko tik kiek ilgiau nei metus.

Taigi, tikėtina, kad Islandija galėtų būti priimta į ES kartu su Kroatija, ar bent tai siūlytų ES institucijos. Tačiau tai įmanoma tik su dviem sąlygom, kad (1) Islandijai pavyks susitarti su ES dėl keleto jai aktualių specifinių klausimų, iki praėjusių metų lėmusių Islandijos nenorą stoti į ES, ir (2) jos stojimo sutarčiai pritars šalies gyventojai.

Išimtys žuvims

Pirmiausia apie tai, kas gali tapti nesutarimų priežastimis dar derybų metu. Nepaisant to, jog Islandija, kaip jau minėta, senokai laisvai prekiauja su ES ir pastaroji yra pagrindinė Islandijos prekybos partnerė, tačiau tokiais Islandijos ekonomikai svarbiais klausimais kaip žuvininkystė, susitarimas dėl narystės sąlygų bus sudėtingas. Tikėtina, jog Islandija mėgins arba išsiderėti nuolatinę išimtį iš ES žuvininkystės taisyklių, ypač žuvų atsargų valdymo, atstovavimo tarptautinėse derybose, paramos žvejams ir kitų ES valstybių narių investicijų ribojimo, arba derybas išnaudoti kaip priemonę reformuoti pačios ES politiką. Apie tai savo nuomonę jau išreiškė ir Islandijos parlamentas.

ES bendroji žvejybos politika nebuvo įtraukta į Europos ekonominės erdvės susitarimą, todėl čia turbūt Europos Komisija siūlys pradėti ieškoti sutarimo pirmiausia remiantis esminiu derybų dėl narystės ES principu – acquis (visa ES galiojanti teisės sistema) ir tik acquis be jokių nuolatinių išimčių. ES valstybės narės taip pat gali pasidalinti į keletą skirtingų grupių šiuo klausimu. Tokios šalys kaip Ispanija ar kitos, kurių žvejai gali būti suinteresuoti priėjimu prie Islandijos jūrinių išteklių, veikiausiai bus suinteresuotos kuo visavertiškensiu ES taisyklių taikymu Islandijoje. Kitos ES valstybės – Švedija ar kitos Šiaurės šalys veikiausiai rems Islandiją, kuri turbūt sieks išsiderėti nuolatines išimtis jau minėtais jautriais klausimais. Beje, jei tai pavyktų, ateityje Islandijos precedentu gali siekti pasinaudoti ir Norvegija, jei jos politinis elitas trečią kartą ryžtųsi pamėginti stoti į ES.

Žuvininkystės politika yra turbūt svarbiausia, bet ne vienintelė problemiška Islandijos derybų su ES tema. Bendrosios žemės ūkio politikos srityje Islandijos institucijos jau yra išreiškusios siekį tartis su ES dėl papildomos paramos savo ūkininkams ir galbūt panašaus susitarimo, kokį išsiderėjo Suomija dėl nutolusių Arkties regionų. Ne mažiau diskusijų veikiausiai kils ir dėl banginių žvejybos, dėl kurios Islandija veikiausiai sieks išsiderėti nuolatinę išimtį, suteikiančią teisę tęsti žvejybos praktiką.

Noras gali ir atšalti

Taip pat kol kas neaiškios Islandijos narystės euro zonoje perspektyvos, o būtent noras įsivesti eurą tapo viena iš svarbiausių priežasčių, paskatinusių Islandijos politinį elitą prieš metus ekonominės krizės metu oficialiai kreiptis į ES dėl narystės joje. Beje, Islandijoje buvo svarstomas ir vienašalio euro įsivedimo (eurizacijos) scenarijus, tačiau jį iš karto kritiškai įvertino ES institucijos. Šiuo metu dėl ekonomikos nuosmukio ir finansinių sunkumų, Islandija neatitinka daugelio konvergencijos kriterijų (valiutos stabilumo euro atžvilgiu, infliacijos, biudžeto deficito ir skolos) ir neaišku, kada galėtų būti sudarytos sąlygos įsivesti eurą. Šis neapibrėžtumas ir konvergencijos kriterijų atitikimui būtinos priemonės jau netrukus gali atšaldyti Islandijos institucijų norą stoti į ES.

Galiausiai, reikia nepamiršti ir Britanijos bei Olandijos vyriausybių reikalavimų spręsti „Icesave“

banko indėlių kompensavimo klausimą minėtų šalių piliečiams. Tiesa, šis klausimas turbūt nebus įtrauktas į derybinių klausimų sąrašą, nes tai pirmiausia yra dvišalių santykių reikalas (beje, apie šią problemą Europos Komisija užsimena teigiamoje nuomonėje dėl Islandijos pasirengimo pradėti derybas su ES). Tačiau kaip žinoma iš ES istorijos, atskiros ES valstybės narės nevengia išnaudoti derybų dėl narystės ES savo dvišalių klausimų sprendimui. Kadangi kiekviena ES valstybė narė formaliai turi ratifikuoti naujos narės priėmimą, ši veto teisė suteikia galimybę kelti jai aktualius klausimus. Tai rodo ir Kroatijos bei Slovėnijos ginčas dėl tarpusavio sienos Adrijos jūroje, sulėtinęs Kroatijos derybų dėl narystės ES eigą. Tikėtina, kad Britanija ir Olandija sieks finansinių įsipareigojimų klausimo sprendimo, o tai gali dar labiau padidinti ir taip smarkiai išaugusią Islandijos valstybės skolą.

Taigi, nepaisant to, jog Islandija jau yra perėmusi didžiąją dalį ES teisės normų, tačiau aukščiau išvardinti klausimai gali smarkiai apsunkinti derybas, jei ir ES sieks kuo griežčiau taikyti galiojančias Sąjungos teisės normas be jokių išimčių, o Islandija sieks nuolatinių išimčių svarbiausiais jai (pirmiausia žuvininkystės) klausimais. Tiesa, Islandijos derybininkai turi svarbų politinį argumentą – pastaruoju metu sumenkusią Islandijos gyventojų paramą stojimui į ES. Jei ES laikysis griežtos pozicijos, derybos gali net ir nesibaigti ar nutrūkti vos tik prasidėjusios, kadangi bus aišku, jog stojimui nepritars Islandijos gyventojai. Kita vertus, net ir ES parodžius lankstumą, nėra aišku, ar Islandijos gyventojai dar tebenorės įsijungti į ES (o vėliau ir euro zoną). Kaip rodo prieš dešimtmetį Danijoje vykusios diskusijos dėl euro įsivedimo, ekonominius vertinimus gali užgožti diskusijos apie suvereniteto svarbą, o finansiniai klausimai gali nesunkiai pavirsti simboliais, nukreiptais prieš tokius integracijos projektus.

Simbolinė Lietuvos padėka

Suprantamas Lietuvos diplomatų bei politikų noras parodyti dėmesį Islandijai ir jos deryboms su ES, šitaip simboliškai atsidėkojant už Islandijos paramą atkuriant Lietuvos nepriklausomybę. Tai iš dalies jau ir buvo padaryta, viešai paremiant Islandijos siekį įstoti į ES. Tačiau pačių derybų metu Lietuvos stojimo į ES patirtis veikiausiai nebus lengvai pritaikoma dėl to, jog absoliuti dauguma Lietuvai buvusių aktualių klausimų yra neaktualūs Islandijai. Jei Lietuva norės aktyviai remti Islandiją, veikiausiai jai derėtų kartu su Šiaurės šalimis ieškoti būdų kaip galima būtų išspręsti esminius ES ir Islandijos derybų klausimus, ieškant argumentuotų kompromisų tarp ES derybų principų ir Islandijos specifikos įvertinimo.