Dar visai neseniai Britanija vertino Vokietijos politiką ne pagal šios šalies vyriausybę ar pagrindines Vokietijos partijas, kurios iki nuobodumo demokratiškos bei paklusnios prieš įstatymą, o pagal nacistinę praeitį ar ekstremistines dešiniąsias partijas, kurios kai kam primena gatvės neramumus, autoritarizmą bei agresiją užsienio atžvilgiu.
Toks vertinimas iš tiesų iškalbingas, tačiau daugiau pasako apie pačius britus nei apie vokiečius. Pagaliau dėl finansinės krizės rimtumo bei pragmatiško Vokietijos kanclerės Angelos Merkel vadovavimo, tam buvo padarytas galas. Dabar britai vertina vokiečius už greitai atsigavusias Vokietijos pokario institucijas bei iš esmės gerą balansą tarp šios šalies visuomenės ir ekonomikos, sprendžiant problemas, su kuriomis susidurta. Tai suteikia atsargios vilties dėl bet kokio referendumo dėl ES, galimai vyksiančio JK, rezultatų.
Šiuo metu dėmesys sutelktas į politinę ES situaciją prieš Europos Parlamento (EP) rinkimus 2014 m. gegužės mėn. Per šiuos rinkimus tikimasi ultradešiniųjų proveržio daugelyje ES valstybių, todėl kai kurie analitikai pranašauja visos ES griūtį ar tamsųjį atsinaujinusio europietiškojo nacionalizmo amžių.
Tačiau šie įspėjimai dėl ultradešiniųjų stiprėjimo paprasčiausiai neatitinka faktų. Visų pirma teigiama, kad euroskeptiškumas turi peraugti į ekstremizmą, tačiau tai nebūtinai tiesa. Taip pat svarbu, kad ultradešiniųjų politinių pažiūrų pajėgos nėra susivienijusios. Kai kurios partijos aistringai gina valstybės su stipriai išvystyta socialinės gerovės sistema idėją, kiti kalba apie stiprią ir drąsią valstybę. Tačiau bet kuriuo atveju įspėjimai dėl ultradešiniųjų stiprėjimo nėra daugiau nei gąsdinimas.
Iš tiesų partija „Nacionalinis frontas“ per 2012 m. prezidentinius rinkimus Prancūzijoje surinko 18 proc. rinkėjų balsų, o partija „Ausinė aušra“ Graikijoje praėjusiais metais taip pat surinko 7 proc. rinkėjų balsų per vykdomosios valdžios rinkimus. Be jokios abejonės, šie rezultatai kelia nerimą, o valdančiosios partijos šiose valstybėse turėtų į tai rimtai atsižvelgti, tačiau šie rezultatai vargu ar gali būti vertinami kaip laimėjimas. Jie parodo iššūkį sistemai, tačiau ne pavojų jai.
Kipre nacionalistines ir prieš emigraciją nukreiptas idėjas palaikantis kandidatas surinko 1 proc. balsų. Vokietijoje euroskeptiškų politinių pažiūrų (tačiau jokiais būdais ne ultradešiniųjų) partija „Alternatyva Vokietijai“ (AFD) gavo 4,7 proc., tuo tarpu Nacionaldemokratų partija (NPD) surinko 1 proc. rinkėjų balsų (stebimas populiarumo mažėjimas). Lombardijoje partijos „Šiaurės lyga“ surinktų balsų skaičius sumažėjo 13 proc. Iš tiesų, Laisvės partija per rugsėjo mėn. įvykusius rinkimus Austrijoje surinko 21 proc. balsų, naujai susikūrusi Nepatenkintų piliečių akcija prieš dvi savaites Čekijos rinkimuose surinko 19 proc. rinkėjų balsų. Tačiau Austrijoje Laisvės partijos rodikliai buvo dar aukštesni anksčiau, o Čekijos Nepatenkintų piliečių akcija susikūrė kovai prieš vietos politinę korupciją, nei dėl krizės euro zonoje (kuriai Čekija nepriklauso).