Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai
Laima Andrikienė
Nuotr. iš asmeninio albumo / Laima Andrikienė

ES finansai: krizė – iš Amerikos, guzai ir mėlynės – Europai

Pirmadienį urbi et orbi (tautai ir pasauliui) pranešta, kad 2011 m. sausio 1-ąją Europos Sąjunga naujuosius biudžetinius metus pradės... be biudžeto. Tą dieną vykusiame ES Tarybos (27 valstybių finansų ministrų ar jų atstovų) ir Europos Parlamento delegacijos posėdyje, dalyvaujant už biudžetą ir finansinį programavimą atsakingam Europos Komisijos nariui J. Lewandowski nepavyko pasiekti susitarimo dėl viso derybų paketo, t. y. 2011 m. biudžeto ir kitų susijusių problemų sprendimo.

Taikinamasis posėdis, kuriame dalyvavo 27 valstybių atstovai (Lietuvos finansų ministrė nedalyvavo, ją atstovavo Lietuvos nuolatinis atstovas ES R. Karoblis) ir Europos Parlamento delegacija, sudaryta iš 27 atstovų, iš esmės sutarė dėl 2011 m. biudžeto (mokėjimų) dydžio: ES „bendroje piniginėje“ turėtų būti 126,527 mlrd. eurų (2,91 proc. daugiau nei 2010 metais), o tai reiškia, kad 1,01 proc. bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP) kiekviena ES valstybė narė turėtų atiduoti į ES biudžetą. Tačiau Europos Parlamentas tuo neapsiribojo ir remdamasis 2009 m. gruodžio 1 d. įsigaliojusia Lisabonos sutartimi pareikalavo svarstyti ir kitus susijusius klausimus (ES daugiamečio biudžeto, finansinės perspektyvos lankstumas, parlamentinės kontrolės klausimai, didesnis Europos Parlamento nustatytų prioritetų, daugiamečių programų finansavimas).

Karas ar tik krizė, ES augimo sunkumai?

Žinoma, nieko gero tame, kad susitarti nepavyko, nėra. Pirmiausia galima daryti išvadą, kad vis labiau didėja atotrūkis tarp ES valstybių lūkesčių ir norų, ką ES turėtų padaryti, ir tų pačių valstybių narių pasiryžimo tinkamai finansuoti tuos lūkesčius, įgyvendinti planus. Antra blogybė yra tai, kad pirmadienio taikinamasis posėdis buvo paskutinis šansas sutarti dėl biudžeto, nes pagal galiojančias taisykles (Lisabonos sutartis) 21 dienos trukmės terminas, skirtas sutarti dėl biudžeto, yra pasibaigęs, todėl Europos Komisija turės parengti naują 2011 m. biudžeto projektą.

Trečia, Europos Parlamentas kėlė politinius reikalavimus, kurie buvo pagrįsti Lisabonos sutartimi. Parlamentas daugiau nebebus ta vieta, kur Europos Komisijos nariai ar ES valstybių vadovai sako kalbas, o parlamentarai paploja. Lisabonos sutartis Europos Parlamentui, kaip vienintelei ES institucijai, kuri tiesiogiai išrinkta ES valstybių piliečių, suteikė naujas, svarbias galias, ir Europos Parlamentas jomis neabejotinai pasinaudos. Biudžeto tvirtinimas – viena iš tų sričių, kurioje Europos Parlamentas reikalaus to, ko labiausiai reikia ES piliečiams, siekiant, kad Europos Sąjunga būtų moderni, veržli, pajėgi konkuruoti globaliame pasaulyje. Tai jokiu būdu nereiškia, kad Europos Parlamentas elgsis kaip užsispyrusi, ambicinga panelė: derantis dėl 2011 m. biudžeto, nors Europos Parlamentas prieš mėnesį nubalsavo, kad biudžeto pajamas lyginant su 2010 metais reikia padidinti 6 procentais (tai siūlė ir Europos Komisija), tačiau atsižvelgdamas į valstybių narių vyriausybių kritiką šią savaitę sutiko pajamas didinti tik 2,91 procento. Europos Parlamentas ieškodamas visiems priimtino kompromiso derybose žengė didelį žingsnį ES Tarybos pozicijos link, tačiau kai kurių valstybių atstovams (euroskeptiškoji Jungtinė Karalystė, Nyderlandai) nesutikus aptarti, spręsti su tuo susijusių politinių klausimų, sutarimas nepasiektas. Pastebėtina, kad Jungtinė Karalystė ir Nyderlandai į šį svarbų posėdį atsiuntė ne ministrus, o žemesnio rango pareigūnus, kurie aiškino neturį įgaliojimų aptarti kitus klausimus.

Kai kurie mano kolegos europarlamentarai šią savaitę Briuselyje vykusiuose posėdžiuose kai kurių valstybių atstovų poziciją vertino kaip karo parlamentui paskelbimą ir reikalavo, kad ES valstybės narės besąlygiškai vykdytų tai, kas parašyta Lisabonos sutartyje, kurią ratifikavo visos ES valstybės narės ir Europos Parlamentas.

„Jei nusileisime dabar, Europos Parlamentas turės tylėti ištisus dešimt metų, nes sprendimai, kurie priimami dabar, turės pasekmes ne tik iki šios finansinės perspektyvos pabaigos (2013 m.), bet ir kitus septynerius metus, iki 2020 metų“, – sakė mano kolegos iš EP Biudžeto komiteto.

Žodžiu, ne karo nuotaikos, bet netoli to. Aplinkui mane buvo labai karingai nusiteikusių, bet dauguma vis dėlto laikėsi nuosaikiai, siūlė griežtai laikytis biudžeto tvirtinimo proceso teisės normų, o tai turėtų padėti apginti Europos Parlamento pozicijas.

O kol dėl 2011 m. biudžeto nesutarta, gyventi teks remiantis šių metų planų: bent jau kitų metų pradžioje, kol bus patvirtintas ES biudžetas, kiekvieną mėnesį teks tenkintis 1/12 biudžeto pajamų dalimi, ir nė cento daugiau. Ką reikės daryti su naujai kuriama ES diplomatine tarnyba (Europos išorės veiksmų tarnyba), taip pat su naujai steigiamomis finansų priežiūros institucijomis, kurioms finansavimas buvo numatytas 2011 m. biudžeto projekte – Europos draudimo ir profesinių pensijų institucija (EDPPI), Europos bankininkystės institucija (EBI) ir Europos vertybinių popierių ir rinkos institucija (EVPRI)? Stabdysime jų kūrimą, atidėsime darbus? Yra ir kitų neigiamų šios situacijos padarinių, apie kuriuos šiandien nekalbėsiu.

A. Merkel ir N. Sarkozy pasirašė už D. Camerono Europą?

Tai, kas Briuselyje įvyko šią savaitę, nebuvo didelis netikėtumas. Jau prieš tai, spalio 29 dieną Europos Vadovų taryboje, kuomet Britanijos premjeras D. Cameronas dar prieš jai prasidedant skambino daugelio ES valstybių narių vadovams, ieškodamas sąjungininkų nedidinti ES biudžeto 6 procentais, ir tarp jo sąjungininkų atsirado Vokietijos kanclerė A. Merkel, Prancūzijos prezidentas N. Sarkozy, kai kurie kiti ES valstybių lyderiai. Jei būtų D. Camerono valia, jis apskritai nedidintų ES biudžeto lyginant su praėjusiais metais, nes girdi visur krizė, karpymai, diegiamos taupymo priemonės, tai kodėl šioje situacijoje reikėtų didinti ES biudžetą? Tam prieštaravęs EP prezidentas J. Buzek'as sulaukė kritikos, kai kada - ir labai nemalonios.

Britų premjero pozicija nieko nestebina: jis seniai garsėja kaip euroskeptikas. Tačiau nustebino Vokietijos ir Prancūzijos vadovų pozicija, kurią aš galiu paaiškinti tik tuo, kad jiems tenka dirbti krizės sąlygomis, kuomet vis sunkiau paaiškinti savo piliečiams, kodėl nacionalinėms vyriausybėms tenka raginti piliečius veržtis diržus, ir tuo pačiu metu uždegama žalia šviesa ES biudžeto didinimui. O juk labiausiai paramos iš ES biudžeto reikia naujosioms ES valstybėms narėms, tame tarpe Lietuvai, Lenkijai, Rumunijai, Bulgarijai, Latvijai, taip pat sudėtingus laikus gyvenančioms Graikijai, Ispanijai, Portugalijai, Airijai.

Bent man atrodo, kad A. Merkel ir N. Sarkozy, parėmę D. Camerono planą, gal ir palengvins savo dalią trumpalaikėje perspektyvoje, bet žvelgiant į tolimesnę perspektyvą jų sprendimas atrodo nelabai toliaregiškas ir net kenksmingas Europos Sąjungai. Kas teisus, pagyvensime – pamatysime...

Lenkų planas

Šių metų biudžeto procedūra turi dar vieną skiriamąjį bruožą, kuris leidžia tvirtinti, kad Europos Sąjungoje vis didesnį svorį įgauna, vis didesnės įtakos siekia mūsų kaimynė Lenkija.

Europos Parlamento delegacijai, kuri derasi dėl 2011 m. ES biudžeto, vadovauja Europos Parlamento prezidentas J. Buzek (Lenkija). Europos Komisijos narys, atsakingas už biudžetą ir finansinį programavimą – Janusz Lewandowski, kuris taip pat yra lenkas. Europos Parlamento 2011 m. biudžeto pranešėja – lenkė Sidonia Jedrzejewska. Todėl šiemet nebuvo sunku pasiekti, kad Europos Parlamentas ir Europos Komisija derybose dėl biudžeto laikytųsi išvien...

Kitų – 2011 – metų antrąjį pusmetį Europos Sąjungai pirmininkaus Lenkija, kuri neabejotinai sieks realizuoti savo svarbiausius tikslus.

Šis „lenkiškas vaizdelis“ kai kuriems lyderiams Europos Sąjungoje ima nepatikti. Tai galima suprasti: niekas nenori vienos tiesos ar vienos valstybės dominavimo, tokias pamokas Europa jau seniai yra išmokusi. Nepatinka ir Lenkijos ambicija daryti įtaką sprendimams, ES ateičiai. Todėl, matyt, derantis dėl ES biudžeto lenkų politikams bent jau pabandyta parodyti jų vietą...

Kiti reikalai. Euro stabilumas

ES biudžeto tvirtinimas nebuvo vienintelis klausimas, dėl kurio šią savaitę nepavyko susitarti Europos Sąjungai.

Kitas ne mažiau skaudus klausimas – euro ateitis, padėtis eurozonos valstybėse, situacija Airijoje. Antradienį ir trečiadienį Briuselyje posėdžiavo ir eurozonos valstybių finansų ministrai. Sąrašas valstybių – eurozonos narių, kuriose pdėtis yra labai sudėtinga, vis ilgėja: Graikija, Ispanija, Portugalija, Airija. Šią savaitę dėmesio centre atsidūrė Airija, kuri buvo raginama kreiptis į ES dėl finansinės paramos. Ypatingai aktyviai Airiją spaudžia Vokietija, kuri bijo domino efekto, t. y. kad laiku ir efektyviai neišspręstos Airijos finansinės problemos turės neigiamų pasekmių ir kitoms eurozonos valstybėms, dar pasunkindamos situaciją, kurią kaitina padėtis Ispanijoje ir Portugalijoje.

Airija neigia prašiusi milijardinų eurų paramos, tačiau diskusijų daug: Europos Komisijos narys Olli Rehn'as, kuris atsakingas už ekonominę ir pinigų politiką, jau kalba apie mokesčių peržiūros Airijoje būtinybę.

Čia vertėtų priminti, kad šių metų gegužės mėnesį, kai Graikijos skola pasiekė ypatingai aukštą lygį ir euro stabilumas atsidūrė pavojuje, ES valstybių – eurozonos narių - vadovai ir Tarptautinis valiutos fondas (TVF) įsteigė specialų pagalbos fondą –neatidėliotinos paramos Europos valiutai fondą, kuriame – 750 milijardų eurų (palyginkite šią sumą su metinio ES biudžeto apimtimi – 126,5 milijardai eurų): 440 mlrd. eurų – iš eurozonos valstybių finansinio stabilumo mechanizmo, 250 – Tarptautinio valiutos fondo lėšos, 60 mlrd. eurų – iš Europos finansinio stabilumo fondo, kurį administruoja Europos Komisija. Airijai siūloma parama – nuo 60 iki 80 mlrd. eurų – būtent iš pastarojo fondo, ir jei Europos Komisija ir Europos centrinis bankas (ECB) nuspręs, kad Airijos krizė kelia pavojų euro stabilumui, Airijai teks prašyti paramos ir ją priimti.

Tokia buvo ši ES savaitė, kuri dar nesibaigė. Derybos, kuriose nepavyko pasiekti susitarimo dėl ES biudžeto; Airijos problemos, kur vyriausybė turėjo nacionalizuoti dalį bankų sektoriaus ir perimti milžiniškas skolas, tuo būdu priartindama Airijos valstybę prie nemokumo ribos ir sukeldama pavojų visai euro zonai. Ir reikėjo tai krizei Amerikoje kilti?.. Krizė – iš Amerikos, guzai ir mėlynės – Europai. Negerai.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA