Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (2)
Čekijos sostinė Praha

„Erasmus“ mokykla: kaip drovus vidutiniokas tapo universiteto „valdžia“

Kuomet būsimas studentas stovi į šimtus mažesnių takelių įsišakojančio kelio pradžioje, dažnas garsiai paklausia: „O kodėl gi nepasukus svečion šalin?“ Juk turime viską, ko reikia: nuo pradinių klasių sodintas anglų kalbos žinias, nevaržomą laisvę kad ir šią minutę kirsti bet kurią artimiausią sieną, pagaliau, sparčiausią internetą Europoje, leidžiantį iki smulkmenų išsidetalizuoti savo norus ir galimybes.

Kai nuo matematine progresija didėjančios informacijos ima kaisti smegenų procesoriai, šunų vedžiojimo aikštelėje tave netikėtai užkalbina energingas nepažįstamasis, savo pasakojimais aušinantis krūvio išvargintas mikroschemas ir pasufleruojantis saugesnį variantą. Studijos Lietuvoje su pusmečio pabėgimu į internacionalinę šeimyną tavo pasirinktoje šalyje.

Tarkim, kad tas energingas nepažįstamasis Skomantas Rukuiža. Vaikinas, kadaise pasirinkęs buhalterijos studijas Aleksandro Stulginskio universitete, dėl paskaitose sutinkamų merginų gausos juokaudavęs, kad žmoną susirasti bus mažiausia problema. Tas pats, kuris mokykloje save laikė nedrąsiu vidutinioku, o išvykęs iš namų susitapatino su Džimo Kerio personažu filme „Yes Man“, nusprendusiu visiems pasiūlymams sakyti tik tvirtą „taip“. Būtent naujas kredo jį nuvedė į seminarą, kuriame buvo pristatomos „Erasmus“ studijos, o iš ten – tiesiai į Čekiją.

„Erasmus“ mokykla: kaip drovus vidutiniokas tapo universiteto „valdžia“
© Asmeninio archyvo nuotr.

Ar greit atsikratei nedrąsaus vidutinioko statuso?

Tam reikėjo laiko. Pamenu, buvau šviežutėlis pirmakursis, kuomet grupiokė paprašė, kad palydėčiau į teatro repeticiją. Buvau toks kuklus, kad teatro vadovei paklausus „ar tu irgi atėjai į užsiėmimus“, nesugebėjau pasakyti tikrosios priežasties, tad į tvarkaraštį teko įsirašyti naują užsiėmimą. Dėl to niekada nesigailėjau, nes tai buvo vienas žingsnių į pokyčius.

Kaip sužinojai apie „Erasmus“ studijas?

Stengiausi visur dalyvauti, domėtis, kas vyksta universitete, tad, sužinojęs, kad bus pristatoma galimybė studijuoti užsienyje, negalėjau praleisti progos ir nuėjau.

Iš pradžių viskas skambėjo lyg iš apgaulingos reklamos – pasirenki kone bet kurią Europos šalį, gauni solidžią stipendiją ir pusę metų gilini žinias toli nuo namų. Ėmiau domėtis, bendrauti su tais, kurie jau dalyvavo programoje ir įsitikinau, kad dvejoti neverta.

„Erasmus“ mokykla: kaip drovus vidutiniokas tapo universiteto „valdžia“
© Asmeninio archyvo nuotr.

Kodėl pasirinkai būtent Čekiją?

Jei atvirai, tai nebuvo mano svajonių šalis. Mane visada žavėjo Italija, tačiau stropesnės merginos, kaip ir prideda, buvo vikresnės ir man liko Čekija. Tuo metu atrodė, kad „liko“, bet greit supratau, kad tai buvo vienas didžiausių gyvenimo laimėjimų.

Kuo būtent sužavėjo ši šalis?

Pakliuvau į tikrų tikriausią kultūrų mišrainę. Mano pasirinktame universitete studijavo per 200 „Erasmus“ studentų. Galėjai sutikti žmonių kone iš kiekvienos Europos šalies, net mes, lietuviai, buvome keturi. Visgi geriausiai susibendravau su italais, turkais ir ispanais.

Todėl, kad šių šalių atstovų mąstymas buvo arčiausiai taviškio?
Nedrįsčiau taip kategoriškai teigti. Galbūt tai vėlgi atsitiktinumas. Tarkim, su turku gyvenome viename kambaryje. Su juo sieja daugiausiai įdomių atsiminimų.

Po dienos įspūdžių, prieš miegą, su juo daug kalbėdavome. Pasakodavome, kaip mūsų šalyse švenčiamos šventės, kokia vietos žmonių nuomonė vienu ar kitu klausimu ir panašiai.

Kambariokas buvo ypač pamaldus. Kartą iš vietinės mečetės parnešė į anglų kalbą išverstą Koraną. Įdavė šią religinę knygą ir sako: „Čia yra atsakymai į visus klausimus“. Iš pradžių priėmiau tai su šypsena, bet kiek vėliau, skaitydamas, supratau, kad tame nebuvo nė trupučio melo. Nevertinu, kiek tie atsakymai sutampa su mano pasaulėžiūra, bet tai lyg didžiulis žinynas. Jame radau viską, kas mane domino, tarkim kodėl musulmonai nevalgo kiaulienos ar kodėl islamas draudžia alkoholio vartojimą.

Skomantas Rukuiža (centre)
Skomantas Rukuiža (centre)
© Asmeninio archyvo nuotr.

Daugiausiai laiko praleisdavai su kambarioku?

Ne, jį galėčiau įvardinti kaip žmogų, su kuriuo dalindavomės dienos įspūdžiais. Daugiausiai laiko praleisdavau su italais ir ispanais. Kartais netgi pamiršdavau, kad esu Čekijoje.

Taip susibendravome su vienu ispanu, kad jis netgi panoro pamatyti Lietuvą. Per trumpą viešnagę parodžiau jam viską, ką standartiškai tautiečiai pamato per 20 metų – nuo gintaro muziejaus iki Trakų pilies. Tokios pažintys – šimtąkart geresnis Lietuvos pristatymas nei didžiulius pinigus kainuojantys įvaizdžio gerinimo vaizdo klipai.

Bet apie šalį gali sužinoti tik jei susibendrauji su jos atstovu?

Kadangi ten vyksta daug įvairiausių renginių, bent truputį sužinai apie visas šalis. Tarkim reguliariai organizuodavome tarptautines vakarienes, kurių metu, kiekvienas pristatydavo savo tėvynę per maistą.

Kartą taip sutapo, kad prieš vieną tokių vakarienių manęs aplankyti atvažiavo draugai iš Lietuvos. Jie atsivežė visko – duonos, lašinių, šakotį ir kitokių skanėstų. Po to vakaro visi buvo be galo sužavėti kepta duona. Toks masinis pamišimas, kad į kiekvieną vėlesnį pasisėdėjimą kone privalėjome atsinešti šio skanėsto. Spėju, dauguma iki šiol pasakoja apie jį kaip apie mūsų tradicinį patiekalą.

„Erasmus“ mokykla: kaip drovus vidutiniokas tapo universiteto „valdžia“
© Asmeninio archyvo nuotr.

Jei kas nors tuomet būtų pasiūlęs darbą Čekijoje, ar būtum pasilikęs?

Studijų laikotarpiui būčiau pasilikęs be didesnių dvejojimų, bet apie gyvenimą ten negalvojau. Kad ir kaip viskas būtų žavu, vis tiek ten jautiesi svečiu. Stengiausi išmokti jų kalbą, tas minimalias žinias naudoti kasdieniame gyvenime, bandžiau maksimaliai integruotis į visuomenė, tačiau viduje visada jaučiau, kad gyventi noriu Lietuvoje, tarp savų.

Ką tau davė „Erasmus“ programa?

Šiuo metu esu Aleksandro Stulginskio universiteto studentų atstovybės prezidentas. Dažnai bendrauju su pirmakursiais, tad visada jiems kartoju, kad universitete mes viską pradedame iš pradžių, esame tarsi baltas lapas. Jei niekada nežaidėte krepšinio – čia galite pradėti, jei niekada nelankėte teatro – prašau, tai galimybė atrasti užslėptą talentą.

Vien jau tas faktas, kad tu esi toli nuo namų, savarankiškas, apsuptas daugybės nepažįstamų dalykų, veda į priekį. Jei kalbame apie „Erasmus“, tai lygiai tas pats tik lyg paspaudus pagreitinimo mygtuką. Visko mokaisi iškart, nes atsakingas už save esi tik tu pats. Netgi paprasti darbai, tarkim, į bendrabučio kambarį nori įsivesti internetą... Turi prisiversti nueiti, bendrauti su žmonėmis galbūt nemokančiais anglų kalbos... Ten nebuvo žodžio „nenoriu“, buvo tik „reikia“. Tai milžiniškomis apsukomis pralekianti savarankiškumo mokykla.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA