Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai
EP rinkimai: jei nerandi už ką balsuoti Lietuvoje, gali rinktis europinę partiją

EP rinkimai: jei nerandi už ką balsuoti Lietuvoje, gali rinktis europinę partiją

Turbūt nerastume geresnės dirvos diskusijoms rinkimų sistemos reformos tema nei kitais metais vyksiančių Europos Parlamento rinkimų. Dilema skamba taip: ir toliau rinkti atstovus pagal valstybes ar įvesti europinių partijų sistemą ir apleisti senąją? Tapatinti rinkimines apygardas su šalių sienomis turi daug privalumų, tačiau jų turėtų, ir ne ką menkesnių, ir naujoji sistema.

Vienas akivaizdžiausių šitokios pertvarkos pliusų būtų potencialus paties politinio spektro praplėtimas. Ką turiu omeny? Turbūt ne vienas rinkėjas meta biuletenį į rinkimų urną su nepasitenkinimu, mat jo ar jos politiniai interesai ne visada – veikiau, ne visiškai – sutampa su planais tos partijos, kuriai tas balsas visgi atitenka.

„Iš visų blogybių, renkuosi mažiausią“, turbūt ne vienas yra girdėjęs, o gal ir sakęs. Naujoji sistema suteiktų daug pasirinkimo laisvės. Pavyzdžiui, jei „namuose“ nerandi partijos kuri būtų prieš atominės energijos Europoje plėtimą, galbūt rasi tokią partiją Europos mastu. Arba jei tavo šalyje nėra patikimos kairiųjų partijos, pagal naująją sistemą galėtum balsuoti ir už ne tavo šalyje keliamus kandidatus. Žinoma, nesakau, kad štai, lyg stebuklinga lazdele pamojus, visi rinkėjai ras sau širdžiai mielą partiją. Tiesiog paprastas vertimas cinikams būtų toks: daugiau blogybių, iš ko rinktis.

Įtraukiant į biliotenį kandidatus iš kitų šalių, reikia tikėtis, sumažėtų ir įvairiausių politikų asmeninio gyvenimo aspektų svarba renkantis kandidatą. Vietinė žiniasklaida, kartais mėgstanti besti į politikų asmeninę ir su jų politiniais sprendimais nesusijusią gyvenimo dalį, dabar prarastų savo svarumą. Rinkėjai iš Portugalijos mažiau rūpėtų, ar patinkantis politikas iš Čekijos yra ilsėjęsis Maldyvuose ar ne. Taip pat kaip rinkėjui iš Airijos būtų mažiau svarbu, ar politikė iš Suomijos išsiskyrus su vyru ar ne.

Kaip žmogui, niekad nesupratusiam, kaip asmeninis gyvenimas – nekalbu apie nusižengimus įstatymams ar kokio mano galva amoralaus verslo, kaip ginklų industrijos, veikla – daro įtaką politikų pažiūroms ir darbui, čia matau tik pliusą.

Dar vienas naujosios sistemos privalumas būtų daugiau balso mažumoms. Pažvelgus į tam tikrus nacionalinius įstatymus, galima drąsiai teigti jog įvairių mažumų reprezentatyvumas stipriai svyruoja priklausomai nuo šalies narės. Galvoje turiu tiek etninių mažumų interesus, kaip kad teisę į kalbinių mažumų mokyklas, tiek LGBTQ piliečių teises ir statusą skirtingose tos pačios ES valstybėse. Nereikia pamiršti, kad reprezentatyvumas dažnai žengia koja kojon su lygiomis teisėmis, o ne reikalauja daugiau privilegijų.

Tad, pavyzdžiui, radikalizmo nematau tame, kad kokia europinė partija siektų garantuoti kad tiek lenkų tautybės Lietuvos piliečiai galėtų savo vaikus leisti į lenkų mokyklas Vilniaus krašte, tiek turkų tautybės Bulgarijos piliečiai savo vaikams teiktų geras sąlygas išmokti gimtosios kalbos. Panaudoti teisę į santuoką su tos pačios lyties žmogumi kaip pavyzdį čia jau turbūt per daug nuvalkiota (bet vis dar garantuoja įvairaus mandagumo internetinių komentarų antplūdį), tačiau negalima pamiršti, kad tokios universalios Žmogaus teisės dar nėra tokios universalios.

Taigi, visą Europą apimančios partijos paprasčiausiai „išsaugotų“ kitokiu atveju potencialiai lyg pavėjui išmestus balsus. Kodėl mums (kas tie „mes“, apskritai?) turėtų rūpėti mažumos? Atsakymas paprastas, bet klausimo formos: ką reiškia „lygios teisės“, jei jos de facto nėra lygios visiems?

Galiausiai, į galvą lenda svarbus klausimas: kas atsistiks su kiek nacionalistinių ar ekstremalios dešinės partijų situacija? Peršasi keli scenarijai. Pirmas, daugiau politikų prisijungtų prie Europos tautinių judėjimų aljanso, ultranacionalistų europinės partijos įkurtos 2009 metais Vengrijos ekstremalios dešinės partijos Jobbik. Pakeitus rinkimų sistemą, Europos nacionalistai – taip pat, kaip ir kitos minėtos mažumos – turėtų akstiną jungtis išvien, net jei jų gimtosiose šalyse tokios grupės neturi daug pritarimo.

Antras scenarijus, labiau tikėtinas, yra partijų judėjimas politinio centro link norint pritraukti daugiau balsų. Juk būtų kiek keista būtų tikėtis balsų iš, tarkim, lenkų rinkėjų, jei tavo rinkimų kampanija paremta kitataučių baimės skatinimu. Tačiau ir pirmu atveju partijos būtų skatinamos ieškoti kompromiso dirbdamos kartu, kas, bent man, atrodo saugiau nei bandymas ekstremalias partijas izoliuoti nuo dalyvavimo politikoje ir taip skatinti dar didesnį euroskepticizmą.

Tad kas gi laimi: nacionalinės partijos ar europinės partijos? Spręsti tik demokratiškos sistemos piliečiams.

Parengė Justina Poškevičiūtė

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA