Esu 25-erių ir gyvenu su savo mergina klasikiniame paryžietiškame mažame bute su aukšta nuomos kaina. Iki šių metų gegužės mėn. baldus pirkau iš „Ikea“, rūbus – iš angliškų ir amerikietiškų internetinių parduotuvių. Etiketės ant mano sportinių nertinių ir džinsų buvo iš Azijos (Kinijos, Indijos, Indonezijos, Bangladešo), Artimųjų Rytų (Turkijos) bei Šiaurės Afrikos (Maroko ir Tuniso). Valgiau vaisius ir daržoves nesirūpindamas dėl metų laiko ar jų kilmės. Klausiausi naujausių muzikinių albumų, kurių recenzijas rasdavau JAV muzikinėje svetainėje „Pitchfork“. Nebuvo savaitės, kad nepaklausyčiau Davido Bowie, „Radiohead“ ar „Smiths“.
Buvau geriau susipažinęs su nepriklausomu amerikiečių kinu nei su prancūzišku populiariuoju kinu. Trumpai tariant, buvau tipinis kartos, kuri patyrė pasaulį apėmusią globalizaciją, atstovas. Tačiau taip buvo anksčiau. Iki „Pagaminta Prancūzijoje“ (angl. Made in France) judėjimo pradžios, kas tapo viena mėgstamiausių Prancūzijos žiniasklaidos, politikų ir visuomenės temų.
Mačiau, kaip per 2012 m. vykusius prezidentinius debatus gimė ši idėja dėl tik Prancūzijoje pagamintų produktų vartojimo. Ji pasiekė piką, kai žurnalas „Le Parisien“ išpublikavo pramonės ministro nuotrauką, kurioje jis vilki bretoniškus dryžuotus marškinėlius trumpomis rankovėmis bei stovi šalia Prancūzijoje pagaminto roboto namų apyvokos darbams. Tikrasis šio judėjimo čempionas Arnaudas Montebourgas skatina vartotojus vykdyti savo įsipareigojimus darbo vietoms Prancūzijoje išsaugoti bei kovoti su nedarbu renkantis Prancūzijoje pagamintus produktus.
Būdamas vartotoju įvertinau šią mintį kaip pakvaišusią. Neturėjau žalio supratimo, kas gaminama Prancūzijoje. Būdamas žurnalistu pamaniau, kodėl gi nepatyrinėjus, kas vis dėlto gaminama Prancūzijoje bei nepabandžius išgyventi valgant vien prancūziškus produktus?
Taip viskas ir prasidėjo. Per keturis mėnesius nenusipirkau nė vieno produkto, pagaminto už Prancūzijos ribų. Nepirkau maisto, kuris keliavo tūkstančius kilometrų, bei nevartojau užsienyje pagamintų prekių. Mano gyvenimas labai pasikeitė. Neturiu šaldytuvo ar skalbimo mašinos. Turiu daug mažiau drabužių nei turėjau prieš kelis mėnesius. Negaliu naudotis savo dviračiu, taigi susipažinau su Paryžiaus metro teikiamais „malonumais“. Tam tikra prasme, tai lyg gyvenimas mėlynos, baltos ir raudonos spalvos burbule, kur visi mano veiksmai daro poveikį Prancūzijos darbo lygiui.
Dalyvavau susitikimuose su gamintojais, perdirbėjais bei ūkininkais, kurie visomis išgalėmis remia Prancūzijos pramonę. Šio atsidavimo rėmimas savo vartojimo pasirinkimais man teikia pasitenkinimo, tačiau ne visada tai yra paprasta – Prancūzijoje nepagaminame visko. Nuo šaldytuvo iki manikiūro žirklių ir virdulių (arbatos mėgėjai supras mano skausmą) – tenka daug ką paaukoti.
Kartais jaučiuosi lyg nacionalistas dėl šios nelabai sveikai atrodančios motyvacijos. Niekada iš tiesų nesu mąstęs apie savo tautybę, todėl man sunku įvertinti, kiek tai pasikeitė.
Kai ateityje grosiu prancūziškoje muzikantų grupėje, vis dar nežinau, ar prisegsiu trispalvę ant savo gitaros stiprintuvo kaip daro dauguma mano mėgstamų britų grupių. Vis dar likę dalykų, kuriuos teks permąstyti, o tai kainuoja laiko ir pinigų, tačiau man dar liko keturi projekto „Made in France“ mėnesiai. Keturi mėnesiai tam, kad atsikratyčiau paskutinių užsienietiškų daiktų. Ši žinutė spausdinta Kalifornijoje suprojektuotu kompiuteriu, kuris buvo pagamintas Kinijoje, o tai reiškia, kad kelias į 100 proc. prancūziškumą dar neįveiktas.