Iš pirmo žvilgsnio, orveliškos spėlionės neatrodo kaip dabartinė padėtis Europoje: žmogaus teisių pažeidimai, institucionalizuota diskriminacija, savo galia piktnaudžiaujančios vyriausybės yra kažkur kitur, ne čia. Ir nors lyginant su kitais regionais Europa šiuo atžvilgiu atrodo tikrai neblogai, negalima ranka numoti į neseniai „The Guardian“ paskelbtus Edwardo Snowdeno pasauliui paviešintus dokumentus. Šnipinėja ne tik JAV: tą bendradarbiaudamos daro ir Europos valstybės.
Lapkričio pradžioje „The Guardian“ išleistame straipsnyje pranešama, jog Jungtinės Karalystės vyriausybės ryšių būstinė (angl. „Government communications headquarters“), t.y., jos nacionalinė žvalgybos agentūra, bendradarbiavo su Vokietijos, Prancūzijos, Ispanijos ir Švedijos žvalgybos agentūromis ir padėjo joms sekti savo piliečius. Negana to, prie europiečių sekimo prisidėjo ir JAV Nacionalinė saugumo agentūra (angl. „National security agency“, NSA), su kuria minėtosios agentūros dalinosi informacija.
Pats faktas, jog Europos valstybės, gerbiamos demokratijos, užsiima savo piliečių sekimu, turėtų ne vieno galvoje sukelti klausimų bangą. Tie klausimai – tai tariamai demokratiškų vyriausybių galios teisėtumas. Kiek tos galios suteikia piliečiai savo įgaliotiniams, ir kiek ja yra piktnaudžiaujama? Ir ar jau peržengta riba tarp vyriausybės galių viršijimo ir šitokių veiksmų normalizavimo? Kai dėl „Wikileaks“ ar to paties E.Snowdeno paviešintos informacijos skandalai dygsta bene kasdien, lengva tokioje sistemoje pasijausti bejėgiais ir pradėti priimti viską kaip savaimę suprantamą dalyką.
Žinoma, tokią politinės galios sistemą priima visų pirma tie, kuriems ji palanki. Turbūt sunku būtų surasti atviresnį pasakymą, nei paties JAV Valstybės sekretoriaus Johno Kerry‘o komentaras: JAV žvalgybos agentūrų vykdytas gyventojų sekimas nuėjo per toli. Per toli – atrodo, jog galima nustatyti gyventojų pokalbių klausymosi ir kitokio šnipinėjimo tinkamą apimtį. Utopiniame pasaulyje, ją nustatyti galėtų patys piliečiai. Tame pačiame utopiniame pasaulyje egzistuotų politinė atskaitomybė bei politinis atsakingumas.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel spalio pabaigoje išreiškė pasipiktinimą apie tai, jog NSA klausėsi jos pokalbių ir kaupė privačią informaciją. NSA pripažino, jog slapta klausėsi net 35 pasaulio vadovų pokalbių. Kanclerės nuostaba, nors ir suprantama, visgi atrodo kiek įdomiai, paaiškėjus, kad pati Vokietijos žvalgybos agentūra slapta rinko informaciją apie savo gyventojus.
Taigi, ar kai vyriausybė, savo piliečių vardu, laiko žmones kalėjimuose be pateiktų kaltinimų, ar iniciuoja konfliktą kitame žemyne, ar, galų gale, nutaria šnipinėti tuos pačius savo piliečius, svarbu suvokti, kokia didžiulė ir dažnai neribojama yra net ir vadinamų demokratijų galia. Bus įdomu stebėti, kaip kitais metais įvairios institucijos, matuojančios žmonių politines ir pilietines teises, vertins tiek pačią JAV, tiek minėtąsias Europos valstybes (nors tikėtina, kad reitingų keisti tiesiog nedrįs). Europai, žinoma, nesinorėtų prarasti žmogaus teisių gynėjos ir atviros demokratijos titulo. Tačiau jei dabartinė padėtis nesikeis, o nauja slapta – ir tikriausiai nevisai teigiama – informacija bus viešinama ir toliau, tą titulą išlaikyti bus sunku.
Parengė Justina Poškevičiūtė